Stomatitas – tai burnos minkštųjų audinių uždegimas. Šios ligos priežasčių labai daug: nuo virusų, bakterijų ar grybelių iki mechaninių, terminių ar cheminių gleivinės pažeidimų, alerginių reakcijų ar kitų ligų komplikacijų. Dauguma burnos ertmėje aptinkamų mikroorganizmų (iš viso jų yra apie 200 rūšių) nesukelia ligų, tačiau nusilpus organizmui — peršalus, pervargus, sergant kitomis ligomis ar pan. — mikroorganizmai gali sukelti stomatitą.

Kaip atpažinti stomatitą?

Stomatito požymiai priklauso nuo ligos priežasties, formos bei bendros organizmo būklės. Burnoje ši liga pasireiškia įvairiais gleivinės pažeidimais: skruostų, liežuvio, dantenų ir ryklės paraudimu, paburkimu, erozijomis (gleivinės sluoksnio pažeidimais) ir nedidelėmis opelėmis (aftomis), kraujavimu, jautrumu, pūslelėmis, pūlinukais, balkšvomis opomis. Dažnai šiuos simptomus lydi skausmas, smarkiai teka seilės, blogas burnos kvapas, karščiavimas.

Labai svarbu tiksliai nustatyti stomatito rūšį — tai padaryti ir tinkamą gydymą parinkti gali tik gydytojas. Tačiau visiems tėvams pravartu šį tą žinoti apie dažniausiai pasitaikančias stomatito rūšis, simptomus ir rekomenduotiną profilaktiką.

Virusinis stomatitas.

Beveik 80 proc. visų vaikų stomatitų sukelia herpesvirusai (herpinis stomatitas). Dažniausiai serga vaikai nuo pusės metukų iki penkerių metų. Ši uždegimo forma gali pasireikšti persirgus gripu, plaučių ligomis, kitomis infekcinėmis ligomis. Liga užsikrečiama tiesiogiai kontaktuojant: per seiles, sekretą, odą. Be burnos gleivinės pakitimų, galimi akių, veido odos pažeidimai. Herpiniu stomatitu paprastai susergama staiga. Inkubacinis periodas dažniausiai trunka 1-3 dienas, o liga — apie 7-10 dienų. Skruostų, lūpų, liežuvio, minkštojo gomurio gleivinėje iškyla 1-3mm skersmens susiliejančios pūslelės, kurios po paros plyšta ir susiformuoja skausmingos opos. Dantenos būna raudonos, paburkusios, jautrios, kraujuoja vos prisilietus. Vaikams smarkiai teka seilės, dažnai pakyla temperatūra (daugiau kaip 38,5 °C), gali pasireikšti limfmazgių uždegimas. Dėl stipraus skausmo vaikai nevalgo net minkšto maisto, negeria, nevalo dantų.

Daugiau kaip trečdaliui sirgusiųjų pirmine infekcija pasireiškia antrinė herpinė infekcija, kurios populiariausia forma — lūpų pūslelinė. Dažniausiai antrinę infekciją lemia peršalimas, nusilpęs imunitetas, saulė, nuovargis, traumos, stresai.

Neretai vaikus kamuoja ir pasikartojantis aftinis stomatitas — tai nereguliariai, kas savaitę ar mėnesį atsirandančios 4-5mm skersmens seklios opelės pilkai gelsvu dugnu. Jos būna pavienės, dažniausiai 1-3, pažeidžia lūpų, skruostų, ryklės, liežuvio ar poliežuvinės srities gleivinę. Pažeidimai skausmingi, jautrūs valgant bei valant dantis. Aftos užgyja per 4-14 dienų be randų.

Kaip gydyti virusinį stomatitą?

Gydymas priklauso nuo ligos sunkumo. Vos pastebėję burnos ertmėje bėrimų pirmiausia tėveliai turėtų atskirti sergantį vaiką nuo aplinkinių. Vaikas turėtų turėti atskirą rankšluostį, patalynę, indus, turėtų gulėti lovoje. Labai svarbu duoti gerti daug skysčių: daržovių, uogų, vaisių sulčių. Sergant stomatitu, svarbi racionali mityba. Maistas turėtų būti visavertis, turėti pakankamai baltymų, vitaminų, mikroelementų. Patariama vaiką maitinti minkštu, neaštriu, nekarštu maistu. Skiriami vaistai nuo uždegimo ir malšinantys karščiavimą: paracetamolis ar ibuprofenas. Atsižvelgus į vaiko amžių, galima vartoti žvakutes, tabletes, pastiles ar sirupą.

Svarbu vietiškai malšinti skausmą burnoje, skirti epitelinio audinio atsinaujinimą skatinančių preparatų. Prieš valgymą vaiko burnoje esančius išbėrimus galima patepti kremais „Dentinox”, „Kamistad gel” ar „Babydent”. Gydytojai odontologai gali skirti vaistinėje gaminamų tepalų. Po kiekvieno valgymo reikia išskalauti burną, o jeigu vaikas to daryti dar nemoka, patariama tėvams išvalyti burną antiseptiniu tirpalu suvilgytu skudurėliu. Skalauti tinka augalų nuovirai ar ąžuolų žievių, ajerų šaknų, ramunėlių, jonažolių ir kt. ekstraktai. Augaluose yra mineralinių medžiagų, vitaminų, eterinių aliejų, fitoncidų, kurie saugo nuo bakterijų, sutraukia ir stiprina gleivinę, reguliuoja kraujagyslių pralaidumą, gerina žaizdų gijimą. Epitelizacijai skatinti skiriama įvairių aliejų (šaltalankių, rožių ir kt.) aplikacijos (gydymas uždedant ant kūno). Antibakterinį ir priešvirusinį medikamentinį gydymą turėtų skirti šeimos gydytojas, pediatras ar gydytojas odontologas. Liga trunka ilgiau, jei burnoje yra daug infekcijos židinių (ėduonies pažeistų, suirusių dantų) arba netinkamai gydoma.

Grybelinis stomatitas.

Kita dažnai pasitaikanti vaikų stomatito rūšis — kandidozinis stomatitas, dažniausiai sukeliamas mieliagrybių genties grybelių — balkšvagrybių. Grybelių – mikroorganizmų, kurių dauguma yra vadinamieji saprofitai (ligų nesukeliantieji) — yra kiekvieno žmogaus organizme (burnoje, odoje, virškinamajame trakte, viršutiniuose kvėpavimo takuose, lyties organuose). Jų galima įkvėpti su dulkėmis, užsikrėsti nesilaikant asmens higienos. Į kūdikio organizmą jų gali patekti per žinduką, naujagimis gali užsikrėsti gimdymo metu. Susilpnėjus organizmo imuninei sistemai, grybeliai suaktyvėja, pradeda gausiai daugintis ir tampa nuodingi. Grybelinio stomatito atsiradimui labai daug įtakos turi virškinamojo trakto, medžiagų apykaitos, endokrininės sistemos sutrikimai, ilgai trunkantis gydymas antibiotikais ar kitais hormoniniais preparatais. Grybelių sukeliamas ligas taip pat skatina geležies, A, B, C grupės vitaminų, folinės rūgšties stygius. Apie 15 proc. sveikų naujagimių jau pirmą savaitę atsiranda baltų apnašų ant paraudusios ir nepakitusios gleivinės. Pažeidžiama naujagimių skruostų gleivinė, liežuvio apatinė sritis, rečiau — ir kitos burnos gleivinės vietos.

Skiriamos lengva, vidutinio sunkumo ir sunki šios ligos forma. Paraudusioje burnos gleivinėje atsiranda raudonų dėmių su balkšvomis taškinėmis manų kruopų pavidalo apnašomis, kurios per dvi tris dienas susilieja ir tampa į plėvelę panašiomis apnašomis (varškinės, gelsvos, truputį iškilios), kurias lengvai nuėmus matoma ryškiai paraudusi burnos gleivinė. Vėliau apnašų sluoksnis storėja, stangrėja, jį sunku nuvalyti, o nuvalyta vieta dažnai kraujuoja. Esant sunkiai formai pažeidžiama visa burnos gleivinė: minkštasis ir kietasis gomurys, liežuvėlis, tonzilės, skruostų, lūpų gleivinė. Apnašo nuimti neįmanoma. Ligoniai skundžiasi deginimu, perštėjimu, sausumu burnoje, sutrinka skonio pojūtis, padidėja pažandžio limfmazgiai. Galimi kvėpavimo takų, odos, šlapimo pūslės pažeidimai.

Puslapiai: 1 2