Vaikui pradėjus lankyti mokyklą gebėjimas suprasti taisykles ir jų laikytis tampa itin svarbus, nuo to ženkliai priklauso vaiko santykiai su mokytojais ir bendraklasiais, jo mokymosi rezultatai ir savijauta mokykloje.

Maždaug apie 5 metus vaikas išmoksta naudoti kalbą. Tai itin svarbus gebėjimas, padedantis pagrindus emocijų valdymui. Mokėjimas kalbėti su savimi, renkantis įvykių interpretaciją, suteikia galimybę kontroliuoti savo emocijas ir elgesį. Pavyzdžiui, vaikas gali įtikinti save, kad nebijo šuns, nes šuo geras. Visa tai tampa svarbiomis prielaidomis savimotyvacijos gebėjimui formuotis. Stipresne savimotyvacija pasižymintys vaikai geriau mokosi ir lengviau prisitaiko mokykloje.

Tėvų šiluma ir palaikymas ankstyvoje vaikystėje padeda vaikui išmokti valdyti savo emocijas.

Fizinės bausmės trukdo vystytis vaiko savireguliacijai, nes bausmės grėsmė ir pati bausmė vaiką gąsdina ir nukreipia jo dėmesį nuo to, ką tėvai prašo padaryti, prie to, kaip to yra prašoma (t.y. pakeltas balsas ir /arba grasinimas bausme). Tai motyvuoja vaiką mokytis išvengti bausmės, o ne išmokti tėvų pageidaujamo elgesio. Be to, susidūrus su tokiu bausmėmis grįstu išoriniu reguliavimu, vaikui natūraliai mažėja būtinybė vystyti savireguliaciją.

tėvai turėtų pasistengti į įvairias situacijas pažvelgti vaiko akimis, leisti jam rinktis ir skatinti iniciatyvą. Leisdami vaikui bandyti ir klysti, tėvai ugdo jo iniciatyvą, atkaklumą ir, kas yra svarbiausia, pasitikėjimą savimi.

Sėkmingas vaiko savireguliacijos ugdymas priklauso nuo to, kaip tėvai nustato taisykles, kokią sukuria jo gyvenimo struktūrą. Teisinga struktūra ugdo pasitikėjimą savimi ir moko siekti sėkmės.

Šeši struktūros formavimo komponentai pagal M. S. Farkas ir W. S. Grolnic (2010):

1. Aiškios ir nuoseklios taisyklės. Jos turi būti pastovios, nesikaitalioti priklausimai nuo tėvų nuotaikos.

2. Prognozuojamumas – vaikas aiškia numato kokios jo pasekmės laukia, jei jis taisyklių nesilaikys.

3. Grįžtamasis ryšys – tėvai aiškiai praneša vaikui kai jo elgesys jiems patinka arba kai nepatinka ir tiksliai nurodo kokio elgesio jie norėtų.

4. Galimybių suteikimas – vaikui suteikiamos galimybės, kad galėtų pateisinti lūkesčius, t.y. duodamas laikas, reikiamos priemonės, tinkama aplinka.

5. Taisyklių ir lūkesčių paaiškinimas – tėvai vaikui paaiškina kodėl yra tokios ar kitokios taisyklės, ką gero jos duoda, kodėl vieni ar kiti lūkesčiai pas tėvus atsiranda. Gera viso to išaiškinimas vaikui padeda geriau reguliuoti savo elgesį ir yra jam labai svarbūs, motyvuoja. Suprasdamas taisyklų prasmę vaikas lengviau jų laikos ir ilgainiui paverčia jas savo vidinėmis normomis.

6. Autoritetas – Tėvai yra natūralus autoritetas savo vaikams. Svarbu jį tiesiog ir toliau išlaikyti. Autoritetą menkina perteklinės kontrolės naudojimas. Intensyvią kontrolę naudojantys tėvai trukdo vystytis vaiko savikontrolei bei menkina jo savivertę, savo elgesiu transliuodami žinutę: „Klausyk manęs, nes pats esi per kvailas spręsti.“ Tėvai turi aiškiai vaikui pasakyti kuriuos sprendimus jis gali priimti pats, kuriuos jie priims kartu ir kurie bus priimti neklausiant vaiko nuomonės.

Iškeltas vaikui tikslas visada turi būti konkretus (padaryti namų darbus, o ne tiesiog gerai mokytis), artimas (daryti namų darbus visą šią savaitę) ir realistiškas (jo jėgoms). Vaikas nuo pat pradžių turi būti mokomas, kad norint pasiekti tikslą yra būtinas veiksmų planas.

Formuojant vaiko savimotyvaciją svarbus yra sėkmingas procesas, o ne didelis galutinis rezultatas, nes sėkmės išgyvenimas, patiriamas džiaugsmas, pasitenkinimas veiklos metu vaiką motyvuoja labiau nei galutinis prizas.

Literatūra:
Visvaldas Legkauskas (2013). Vaiko ir paauglio psichologija: šiandienos iššūkiai. Vilnius: Vaga. 20 – 27 p.

Šaltinis http://psichika.eu

Puslapiai: 1 2