VAIKO RAIDA: KAIP IŠUGDYTI SAVARANKIŠKĄ ASMENYBĘ
Vaikas gimsta norėdamas – valgyti, miegoti, tuštintis, sausumo po užpakaliu, šilumos, įdomumo ir t.t. Maži vaikai – maži norai, maži ir tėvų rūpesčiai, dideli vaikai – dideli norai, atitinkamai didesni ir tėvų vargai.
Augant vaikui tėvai vis aiškiau išgyvena norą, kad vaikas būtų ne tik sveikas, turintis apetitą, bet ir geras. Sąvoka „geras“ apima tris gana konkrečius dalykus:
- Mokėjimą palaukti – kol mama ar tėtis pakeis sauskelnes, paruoš maistą, aprengs, nupirks žaislą, pakalbės telefonu ir t.t.
- Mokėjimą susilaikyti nuo nepageidaujamo elgesio – nesišlapinti į kelnes, netraukti daiktų iš spintelių, nelipti į balas, nerėkauti, nesimušti, nekišti pirštų kur nereikia ir t.t.
- Mokėjimą įvairius dalykus padaryti pačiam – valgyti su šaukštu, pasiprašyti ant puoduko, apsirengti, užsirišti batus, pasisveikinti, padėkoti, susitvarkyti žaislus ir t.t.
Visų šių trijų dalykų bendras vardiklis savireguliacija – tai žmogaus mokėjimas stebėti savo mintis, jausmus ir elgesį bei juos koreguoti pagal savo tikslus ir situacijos keliamus reikalavimus.
Savireguliacijos pagrindas – dėmesys. Elementariausia dėmesio apraiška yra budrumas, t.y. pajėgumas tam tikrą laiką nemiegoti. Tai moka ir ką tik gimęs kūdikis. Gana greitai atsiranda ir kitas dėmesio elementas – orientacija į stimulą. Tai yra vienas iš pirmųjų dalykų, ko naujagimis išmoksta.
Apie trečią gyvenimo mėnesį atsiranda pirmas savireguliacijos įgūdis – jei kažkas vaikui nepatinka, to jam yra per daug, jis išmoksta nukreipti dėmesį kitur – nusukti žvilgsnį ar galvą – ir taip tos nepageidaujamos stimuliacijos bent trumpam išvengti. Tai suteikia tėvams naujų galimybių. Iki 3 mėnesių efektyviausia raminimo priemonė buvo paimti ant rankų, o dabar tiesiog pakanka nukreipti kūdikio dėmesį į kitą dalyką (Berger ir kit., 2007).
Apie 9 mėnesį vaikas pradeda reaguoti į išorinę kontrolę – iš pradžių tampa pajėgus įvykdyti neigiamus nurodymus („neliesk“, „neimk“), o paskui ir teigiamus („paimk“). Tai reiškia, kad iki to laiko vaiko apibūdinimas kaip „klauso-neklauso“ yra beprasmis, nes vaikas dar nepajėgus suprasti ko iš jo norima.
Baigiantis pirmiesiems gyvenimo metams pradeda vystytis vaiko kalba. Kalbos vystymasis yra labai individualus procesas, tad progresuoja skirtingai. Vystantis kalbai atsiranda dar vienas svarbus savireguliacijai elementas – savimonė.
Paprasčiausia vaiko savimonės apraiška – savęs atpažinimas veidrodyje, pastebima vaikui esant maždaug 1,5 metų amžiaus. Maždaug tuo pat metu vaikas pradeda po truputį atskirti savo daiktus nuo kitų žmonių daiktų, suprasti, kad kai kurie jo veiksmai gali patikti arba nepatikti kitiems žmonėms. Iš suaugusiųjų gaunamų vertinimų formuojasi vertinamasis savimonės aspektas – savigarba.
Sulaukęs maždaug 2-2,5 metų amžiaus vaikas tampa pajėgus susilaikyti nuo suaugusiems nepageidaujamo elgesio, net jei jam pačiam ir norisi tai daryti (Carlson, 2005).
Trejų metų vaikai jau gali sutelkti dėmesį į vieną daikto charakteristiką ir ignoruoti kitas, pavyzdžiui, surušiuoti daiktus pagal vieną spalvą. Šis gebėjimas valingai kontroliuoti savo dėmesį sudaro prielaidas tolesniam savireguliacijos vystymuisi. Apie 5 gyvenimo metus vaikas gali išmokti naudoti taisykles ir planus elgesiui reguliuoti.
Jei tėvai nori, kad penkiametis realiai išmoktų laikytis taisyklių, jas turi formuluoti ir mokyti vaiką jų laikytis. Jei vaikas gyvena aplinkoje, kur jam leidžiama viskas arba kur reikalavimai priklauso nuo chaotiškos tėvų nuotaikos, laikytis taisyklių jis gali neišmokti ir daug ilgiau.
RAŠYTI KOMENTARĄ