Kai tėvai, užuot pasikalbėję su vaiku, jam įduoda kompiuterį, o animacija su itin seksualių formų herojėmis nuo mažų dienų mūsų vaikams formuoja neteisingą moters ir vyro vaidmenų supratimą, ypač reikšmingas tampa dviejų kartų susikalbėjimas. Nes nieko nėra svarbiau už tėvų ir vaikų nuoširdų bendravimą, – sako psichologė Ramunė Želionienė.

Saugi aplinka

Psichologė sako, kad pirmosiomis gyvenimo dienomis ir iki pat trejų metų vaikui reikalinga mylinti mama, kuri jį žindo (taip taip – visai natūralu tiek laiko vaiką ir žindyti), myluoja, čiūčiuoja, skiria daug laiko ir dėmesio bei kuria su juo saugų prieraišumą. „Vėliau suaugusiojo atsakomybės ašis – tinkamos vaikui aplinkos kūrimas, – kalba R. Želionienė. – Atsakingas suaugusiojo elgesys kuria vaikui saugumo jausmą, pojūtį,  kad yra mylimas, reikalingas. Tinkama sąveika su vaiku nuo mažų dienų parodo vaikui, kad jis yra visavertis ir lygiavertis žmogus, kuriam reikia suaugusiojo pagalbos. Žinodamas šiuos vaiko poreikius suaugęs žmogus tinkamai rūpinasi vaiku, gyvena remdamasis svarbiausiais prioritetais“.

Kas yra vaikui saugi aplinka? „Aplinkos formavimas neapsiriboja gražiomis sienomis ar baldais. Aplinką galime suprasti kaip sąveiką tarp žmonių, esančių kartu, – aiškina pašnekovė. – Šeimos aplinka, giminės aplinka, kiemo aplinka, darželio ar mokyklos aplinka. Mes vaikus iki 21-erių metų vis dar skatiname tinkamai elgtis, susimąstyti apie save, poelgius ir įkvepiame priimti savarankiškus brandžius sprendimus. Tėvų elgesyje per daug kontrolės, hiperglobos, kuri vaikams nesuteikia jokios informacijos, o tik erzina ir provokuoja maištui prieš tėvus“.

Greitas gyvenimo tempas – iliuzija

Psichologė atkreipia dėmesį, kad daug šiandienos žmonių tiki mitu, jog egzistuoja greitas gyvenimo tempas. Iš tiesų, pašnekovės teigimu, greitas gyvenimo tempas – tik iliuzija, labai tinkama pasiteisinti, kodėl neskiriame laiko vaikams ar sau, siekdami išsaugoti savo psichologinį atsparumą bei psichologinę, dvasinę pusiausvyrą. „Tiesa tokia, kad laiko yra viskam, jei tik mes norime“, – sako R. Želionienė.

„Jei vaikai nedaug laiko praleidžia su savo tėvais, tačiau juos supa išmintingų suaugusiųjų kuriama aplinka, problemos nėra. Tačiau dažniausiai apleistus vaikus supa bendraamžiai, abejotinomis vertybėmis besivadovaujantys vyresni vaikai ir kiemas arba gatvė. Tai yra natūrali pasekmė to, kad vaikai paliekami likimo valiai, – kalba moteris. – Kiekvienas suaugęs  žmogus turi prisiimti atsakomybę už tai, kokia aplinka supa jo vaiką ar vaikus. Jei geros įtakos nepadarys artimiausios aplinkos suaugusieji, įtaką darys kiti. O pastaroji įtaka nebūtinai bus tinkama vaikams. Palikti vaikai gyvena taip, kaip moka. Ne todėl, kad jie blogi. Todėl, kad jie turi mažiau gyvenimo patirties, stokoja savikontrolės ir panašiai“.

Užuot davę save vaikui įduoda kompiuterį

R. Želionienė sako, jog būtina suprasti – ir anksčiau, ir dabar augančiam žmogui reikia jį mylinčių ir juo besirūpinančių žmonių. „Tai, kad kai kurie suaugusieji drįsta teigti, jog dabartiniams vaikams reikia tik kompiuterių ar pan., yra tik pasiteisinimas dėl savo netinkamos meilės vaikams išraiškos. Tie patys suaugusieji, užuot vaikui davę save, įdavė jam kompiuterį ar kokią kitą pažangią techniką, kuri, kaip jiems atrodo, puikiai kompensuoja dėmesio ir meilės stoką. Susiformavę įpročiai nebūti kartu su tėvais, neleisti kartu su jais laiko atitolina tėvus ir vaikus. Ir tai yra didžiulė tragedija“.

Psichologė pabrėžia, kad didelę įtaką vaikams daro ne tik kiti žmonės, bet ir televizija, radijas, spauda. „Atkreipkime dėmesį, kad visur vaizduojama itin seksualizuota kultūra, kur suaugusiojo autoritetas yra mažas. Pavyzdžiui, mažiems vaikams skirtos animacijos herojų figūra neatitinka jų amžiaus – lieknas liemuo, išreikšta krūtinė, išryškinti klubai. Taip ugdomas iškreiptas mąstymas apie moterį ir vyrą bei jų elgesį. Ir formuojama nuostata, kad vaikai gali daryti, ką tik nori. Tačiau tai vėlgi tėra iliuzija. Adekvati laisvė visuomet eina kartu su atsakomybe“.

O vaikai, – akcentuoja psichologė, – daug kur dar negali būti atsakingi už save. Jiems dar daugelyje sričių reikalinga suaugusiųjų priežiūra. „Jei mes nuo mažų dienų stiprinsime vaiko vertybinį pamatą, užaugęs jis turės daugiau stiprybės atsilaikyti prieš neigiamą įtaką. Bet vis tiek bus sunku, – kalba pašnekovė. – Kuo greičiau suprasime, kad esame visi susiję, tuo mažiau abejingumo liks tarp žmonių. Kiti gali daryti ką tik nori, bet gyvenime su vaikais mes privalome apsaugoti juos nuo neteisybės, nuo smurto, nuo brutalių vaizdų ir kitų panašių dalykų, kurie nėra žmogiškųjų santykių pageidaujamos formos. Savo elgesiu vaikams turime rodyti pavyzdį. Vadinasi, ir patys turime būti sau reiklūs“.

Neprovokuokime vaikų melui

„Patys svarbiausi gyvenime yra santykiai tarp žmonių. Dėl jų verta pasistengti, – sako R. Želionienė. – Liaukimės rėkauti ant vaikų, liaukimės juos mušti, provokuoti melui. Kartais tėvai net nesupranta, kaip ta provokacija įvyksta. Pavyzdžiui, ant stalo palikome penkis saldainius, o grįžę jų neberandame. Puikiai žinome, kad juos suvalgyti galėjo tik vaikas, likęs vienas namuose, bet vis tiek klausiame: „Kas suvalgė saldainius?“. Taip sudarome galimybę vaikui ir pameluoti. Iš tiesų reiktų atvirai pasakyti: „Kadangi šiandien suvalgei penkis saldainius, daugiau jau nebegalima“. Arba: „Matau, kad suvalgei visus saldainius, o ar pietų pavalgei?“.

Mokykimės išmintingai mylėti, kai santykiuose svarbiausia vieta tenka viengubam standartui: meilė auginama meile, pagarba auginama pagarba, pakantumas auginamas pakantumu.  Ir jokia paauglystės krizė neištiks. Sulauksime normalių konfrontacijų, kaip tam tikrų stotelių, kuriose teks peržiūrėti santykių įpročius, kai ką pakeisti ir toliau augti kartu su savo vaikais, dalinantis atsakomybe bei džiaugiantis bendru gyvenimu. Vaikai pas mus atėjo ne tam, kad mus išvestų iš proto. Jie atėjo mus padaryti geresnius“.

Autorė Ligita Sinušienė