Pastaruoju metu spaudoje nuolat pasirodo straipsniai apie „sveiką“ mitybą. Vieną dieną vieno maisto produkto vartojimas turi stebuklingą įtaką sveikatai, kitą dieną – „mokslininkai nustato“, kad šis maistas jau ne panacėja nuo visų ligų. Net ir daug išmanantys apie mitybą gali pasimesti, tad ką jau kalbėti apie tėvus.

Sveiko ar nesveiko maisto nėra

Pirmiausia noriu pasakyti, kad sveiko ar nesveiko maisto nėra. Maistas negali gydyti ar neleisti mums susirgti – tai juk mūsų imuninės sistemos darbas. Bet maisto dėka mes turime gauti visas naudingas medžiagas, kad mūsų organizmas, o kartu ir imuninė sistema, tinkamai funkcionuotų – augtų, vystytųsi ir atsinaujintų. Tų maistinių medžiagų yra ne tiek jau ir daug. Pagrindinės medžiagos – baltymai, angliavandeniai, riebalai, bei mineralinės medžiagos ir vitaminai. Nėra nei vieno maisto produkto, kuriame būtų visos reikalingos maistinės medžiagos – tinkamu santykiu ir sudėtimi. Todėl ir rekomenduojama valgyti kuo įvairesnį maistą, kad mūsų mityba būtų pilnavertė. Net ir sveikiausias maisto produktas gali kenkti, jei bus vartojamas dideliais kiekiais. Juk kas per daug, tas nesveika.

Kreipti dėmesį į tai, ką valgome, pradėjome visai nesenai. Mūsų seneliai ir tėvai daugiau galvojo iš kur gauti maisto, o ne ką čia pasirinkus, kad būtų skaniau. Dėl dešrelių ar bananų vykdavo įnirtinga kova. Tais laikais apie tinkamą ligų profilaktiką nelabai ir galvojome. Atgavus nepriklausomybę parduotuvėse pradėjo daugėti įvairiausių maisto produktų. Be abejo, visiems knietėjo paragauti visko, kas ankščiau buvo prieinama tik turtingiesiems. Ne tik ragauti, bet ir kaupti: tiek savo namų sandėliukuose, šaldytuvuose, tiek ir savo pačių organizmuose. Kaupimas visko, net ir nereikalingo, pas mus, matyt, jau genuose įrašyta. Maža ką , gal vėl blokada ar karas prasidės. Ir neduok Dieve neturėsim atsargų. Deja, įpročius labai sunku pakeisti, todėl vyresnio amžiaus žmonės turi namuose prikaupę begalę daiktų. Deja, prikaupę jie ir begalę nereikalingų cheminių medžiagų savo organizmuose. Mes, tėvai, vis dar kaupiame, nes mus taip mokė mūsų tėvai. Deja, ir vaikams kai kurie šie įprotį diegiame. Kaip gi taip vaikas bus nepavalgęs? Gi nusilps ir susirgs… O jei užsinorės valgyti ir nebus ką? Bet gi aplinkui pilna visur maisto – užsinorėjus pakanka tik ranką ištiesti. Ko tik norime gali įsigyti. Na, jei ne patys taip mąstome ir elgiamės, tai „močiučių sindromą“ tikrai esame ne kartą pastebėję, o gal net ir pajutę nepageidaujamus šio sindromo reiškinius.

Mano vaikas nieko nevalgo

Beveik kas dieną konsultuojant tėvus girdžiu posakį „Mano vaikas nieko nevalgo“. O tuo tarpu mažylis pūstais žandais laksto po žaidimų kambarį ir visai neatrodo kaip badaujantis ar išsekęs vaikas. Tuomet klausiu tėvų – ar tikrai jis visiškai nieko nevalgo? Gal nemokame įvertinti kiek tam mažyliui reikia suvalgyti? Ne vieną kartą paprašius papasakoti, ką gi jis dienos metu valgo, išaiškėja, kad jis ne tik kad gauna per didelį kiekį kalorijų su maistu, bet ir tas maistas nėra itin tinkamas mažyliui. Bet vos tik užsiminus apie tai, išgirstu mamos piktus žodžius „kad jis nieko daugiau nevalgo, tik…“. Na vietoje daugtaškio galima prirašyti visko: nuo picų, skrudintų bulvyčių ar saldainių iki pieno produktų. Skamba panašiai kaip „manęs mano vaikas neklauso“. Tuomet pažiūrėjus į suaugusius žmones – mamą ir tėtį, ir į trimetį mažylį, man norisi paklausti kaip gali būti, kad tokie suaugę žmonės nesusitvarko su savo pačių vaiku. Šiandien nesigilinsiu į tai, kaip reikia auklėti vaikus, bet mano nuomone, jei vaikas neklauso, gal vietoje to, kad jam pataikautumėm ar bartumėm, tiesiog paklaustumėt savęs, kodėl vaikas taip elgiasi ir kaip mums geriau jį suprasti. Bet jei vaikas atsisako valgyti, dažnai arba jį barame ir priverčiame viską suvalgyti, arba nuvarome nuo stalo, bet po to vis duodame užkandžių – neva jei jis nepavalgė pietų, jis iš karto nusilps, pradės sirgti ar net numirs nuo bado. O gal taip raminame savo nerimą, kad barėme vaiką?

Kaip visada aš siūlau tinkamai įvertinti situaciją, o tai padeda pamąstymas kaip mes elgtumėmės savo vaiko vietoje. Tikrai būna ir mums dienų, kai nenorime valgyti, būna situacijų (pageidautina itin retų), kai nespėjame papusryčiauti ar papietauti. Ar kas nors mums atsitinka? Žinoma, kad ne. Kodėl tuomet manome, kad vaikai kitokie? Jei vaikas sėdės visą dieną namie prie kompiuterio, jo apetitas tikrai bus ne toks, kaip grįžusio iš lauko. Žinoma, būna ir atvirkščiai – neretas sėdėdamas prie kompiuterio nuolat užkandžiauja, o tinkamo maisto nebenori.

Gana dažnai tenka girdėti ir nerimaujančių, sergančių vaikų mamų skundus, kad vaikai nieko negeria. Vaikui naktį sukarščiavus, ryte atbėgusi pas gydytoją motina skundžiasi, kad vaikas nenori gerti – neva būtina lašinė. Bet gi jis tik naktį susirgo. Kas gi valgo ir geria naktimis? Tam yra diena. Taip, sergančiam, ypač karščiuojančiam, vaikui, reikia gerti daug skysčių, kad pasišalintų toksinai ir būtų pakankamas skysčių kiekis organizme. Bet kodėl vaiką pratiname prie įpročio gerti daug vandens tuomet, kai jis serga ir mokytis jis nepajėgus? Kodėl neugdomas šis įprotis, kai vaikas yra sveikas ir pasiruošęs mokytis sveikai gyventi? Be abejo, būna situacijų, kai jau tikrai reikia vaikui lašinti skysčius į veną, pavyzdžiui kai gausiai vaikas vemia ar viduriuoja, bet ne taip dažnai, kaip tėvai to reikalauja. Įmanoma vaikui sugirdyti tinkamą kiekį skysčių, bet tėvams reikia gerokai pasistengti. Deja, tėvai per daug užsiėmę ir neturi laiko pamąstyti kaip įdomiau sugirdyti skysčius vaikui.

Daugelį tėvų neramina ir tai, kad sergantis vaikas nevalgo. Bet mes, suaugę, lygiai taip pat elgiamės – kai sergame, nenorime valgyti. Jei yra gausi sloga, neužuodžiame maisto skonio, tad jis atrodo beskonis. Jei karščiuojame ir mums silpna, pats organizmas parodo mums, kad neturi laiko virškinti mūsų suvalgytų gausių patiekalų. Organizmas yra užsiėmęs kova su infekcija. Tad kodėl pergyvename dėl vaikų? Kelios „nevalgymo“ dienos ne tik kad nepakenks, bet ir neapkraus papildomai vaiko organizmo. Be abejo, nekalbu apie bado dietą, bet apie tai, kad klausytumėm vaiko ir duotumėm jam valgyti mažomis porcijomis, tik gal kiek dažniau. Primenu – maža porcija tai ne vienas cepelinas… Kai vaikas jau pats pasiprašo valgyti, pagerėja jo nuotaika – tai rodiklis, kad vaikas sveiksta ir imuninė sistema gali jau „atleisti vadeles“. Priešingai elgdamiesi, versdami vaiką gausiai valgyti ligos metu, mes daugiau kenkiame vaikui, nei padedame. Taip, ligos metu reikia pasistengti ir duoti vaikui valgyti tai, ką jis labiau mėgsta. Liūdna, kai sergame, tad nedidelis skanaus maisto kąsnelis nuotaiką tikrai pakeltų. Bet tai tikrai nereiškia, kad reikia lėkti į greito maisto restoranus ir pripirkti vaikui įvairių mėsainių… Deja… Peržvelgus ligoninėje spinteles dar ne tokių „skanumynų“ galima rasti.

O ką iš tiesų daryti, kai vaikas nevalgo?

Vėlgi, labai prašau tėvelių atsižvelgti į vaiką ir pasistengti jį suprasti. Tinkama mityba jau nebėra vien tik tai, ką mes dedame į burną. Mityba prasideda nuo valgio gamybos (kai užuodžiame maisto kvapą), nuo garso (girdint kai mama barškina puodus, pradedame galvoti, ką tokio skanaus šį kartą ji pagamins), nuo skanaus maisto vaizdo ir malonaus bendravimo prie stalo valgio metu su visa šeima. Deja… Neretoje šeimoje nėra net didelio stalo, kur visa šeima galėtų susėsti. Valgom kiekvienas atskirai – pagal tai, kada pavyzdžiui grįžtama vakare namo ir keliamasi rytais. Jei vaikas nemato, kaip tėvai valgo ir ką valgo, jam maistas nesukels gerų emocijų – paskubomis pavalgys ir nubėgs žaisti.

Tad siūlau kuo dažniau įtraukti vaikus į maisto gaminimo procesą – paprašyti jų supjaustyti daržoves, pamaišyti sriubą, paserviruoti stalą ar kt. Vaiko organizmas, matydamas ruošiamą maistą, jau pradės ruoštis ir to maisto priėmimui į kūną. Deja, dažnai situacija būna priešinga – vaikui giliai įsitraukus į kokį žaidimą, mes liepiame jam tuojau pat ateiti valgyti. Paprastai po kelių garsių šaukimų jis ateina ir nenoriai tik šį bei tą pakramsnoja, tuo sukeldamas mamos pykti, kad ir vėl nieko nevalgė. Bet pabandykite jį suprasti. Visų pirma jo visas kūnas ir mintys buvo žaidime, jis visai negalvojo ar jaučia alkį, ar ne. Juk kai mes esame labai užsiėmę tikrai ne maistas mums galvoje. O jei ir prisiverčiame valgyti tokioje situacijoje, tai arba greitai maistą „susigrūdame“ ir lekiame toliau dirbti, vėliau keikdami save, kad skauda pilvą ir „nevirškina“, arba save įtikiname, kad pavalgysiu vėliau, kai turėsiu laiko. Bet mūsų manymu kažkodėl vaikai turėtų visada būti pasiruošę valgymui, kai tik mes liepiame.

Kitas aspektas, apie kurį gan retai susimąstome, yra klausimas ką vaikas nori valgyti tą dieną. Vakare po darbo grįžusi mama ar tėtis nusprendžia, ką jie patys nori valgyti. Vaiko retai kada paklausia. Akivaizdu, kad nuomonės gali skirtis. Be abejo, tai nereiškia, kad reikia pataikauti tik vaikui. Bet jei per pusryčius visa šeima nuspręstų, ko jie norėtų vakarienei, tuomet visą dieną galvotumėm, kaip tą patiekalą mes valgysime vakare. O jei dar visi kartu gamintumėme… Manau rezultatas būtų puikus. Net jei ir pagaminus vakarienę vaikas nelabai norės valgyti, supraskime. Gi ir namų šeimininkės gana dažnai sėsdamos prie vakarienės stalo nebebūna alkanos.

Na, o kas gi sveika valgyti, kas ne?

Mano nuomone viskas yra sveika, jei valgoma su saiku ir įsigilinant į savo organizmą ir klausiant, ar suvalgytas maistas mums tinka. Juk gabalėlis šokolado gali mums pakelti nuotaiką, bet visas jo gabalas – sukelti geroką savigraužą. Neretai tėvai ateina ieškoti pagalbos, kai jų vaikai skundžiasi pilvo skausmu praėjus nedaug laiko po valgio. Atrodo pakaktų tik pamąstyti ką vaikas valgė ir jau turėtumėm įtariamą maisto produktą – kaltininką. Deja, dažna situacija, kai bėgame pas gydytoją ar vaistininką prašydami vaikui vaistų nuo skausmo. Juk taip lengviau ir greičiau… Bet tikrai ne pigiau ar sveikiau. Dažnai kreipiamasi dėl vidurių užkietėjimo ir iš karto, net nepradėjus gydytojui klausinėti, tėvai griežtai pasako „jis nevalgo daržovių“.  Tuomet mano viduje kyla klausimas ko iš manęs, kaip gydytojos, nori tėvai? Kad liepčiau valgyti vaikui daržoves? Kad jį daržovėmis pati maitinčiau? Be abejo, gydytojams lengviausia paskirti vidurius laisvinančius vaistus. Tik šioje situacijoje mano klausimas būna: „ar tėvai pasiruošę keisti savo mitybos įpročius dėl vaikų sveikatos?“.  Jei tėvai valgys tokį maistą kaip valgė, o vaikui gamins maistą, praturtintą skaidulomis, atskirai, kaip manote, ar vaikas ilgai taip valgys? Ta pati situacija būna ir su įvairiais odos bėrimais, dermatitais. Apie nepageidaujamas reakcijas į maistą pasakosiu kituose straipsniuose, bet jei tėvai akivaizdžiai mato, kad vaiką beria nuo šokolado ir įvairiausių saldainių, kam tada eiti pas alergologą ir tirti ar vaikas alergiškas? Kas iš to, kad atsakymas bus – ne, vaikas nėra alergiškas, bet jo viduje tiek daug „chemijos“ prisikaupė, kad organizmas nebesusitvarko ir mums rodo akivaizdžius ženklus bėrimo pagalba. Kai patariu neduoti bėrimą provokuojančių maisto produktų, kokie dažniausiai būna atsakymai?  „Nuėjus į parduotuvę jis tol verkia, kol nenuperku jam saldainių“…  Keista… Gal geriau iš anksto kaip nors su vaiku susitarti, o gal įprasti pirkti kokią spalvojimo ar lavinimo knygutę, kuri kainuoja panašiai? Pasiteisinimas „kad jis pats pasiima nuo stalo“… O ką ant jūsų namų stalo „veikia“ coca-cola, guminukai ir bulvių traškučiai? Skanu? Tuomet, deja, niekuo negaliu padėti – jūsų vaikui negaliu užrišti akių, kad jis jūsų nekopijuotų… Ir dažniausiai girdimas pasiteisinimas – „kad močiutė jį primaitino…“ Na, čia jau bet koks gydytojas yra bejėgis.

Tradiciškai pabaigai mano patarimas. Mėgaukimės maistu kartu su artimiausiais žmonėmis. Neskubėkime valgyti, matykime ką valgome, bendraukime prie stalo ir šypsokimės. Nepamirškime, kad gimus vaikui, mes esame pavyzdys jam. Jei kyla bėdų dėl valgymo, pasistenkime suprasti mažylį ir bendrai, su specialisto pagalba ar be, suraskime sprendimo būdą. Neretai pakanka tik leisti mažyliui pačiam pasiimti tai, ką jis nori valgyti. Belieka tik tinkamai pasiūlyti.

Autorė Dr. Indrė Plėštytė – Būtienė

https://vaikugydytoja.wordpress.com