• Svarbiausiai ne skatinimo dydis, o būdas. Tai yra vaiko skatinimas turi būti specifinis (atsižvelgiant į vaiko gabumus ir poreikius).
• Paskatinimas neturi būti atidėliojamas. Visada stenkimės atkreipti dėmesį į gerai atliktą darbą ir tuojau pat paskatinkime, pagirkime vaiką (tai gali būti žodis, žvilgsnis ar kitokia, pačio pedagogo sugalvota ir pritaikyta vaikams skatinimo priemonė).
• Paskatinimas turi būti pasiekiamas (tai galėtų būti lipdukas su šypsenėle ar kas kita). Apdovanokime vaiką už nedideles pergales. Visada pasistenkime įžvelgti vaiko darbe net grūdelį teigiamumo ir pagirkite jį už tai.
• Netikėti paskatinimai vaiką veikia geriau. Pavyzdžiui: jeigu mes reguliariai ir vienodai skatinsime vaiką, jis greit pripras ir jau nebereaguos į šį paskatinimą, ilgainiui vaikai pradės reikalauti vis didesnio apdovanojimo.
• Jei norite paskatinti vaiką, girkime jį viešai, o kritikuokime už blogą elgesį – individualiai ir tik už konkrečius veiksmus.

Taigi neneigdami išorinės motyvacijos svarbos, norėtume pabrėžti didesnę vidinės motyvacijos, paskatinimo svarbą mokymuisi. Viso to galima pasiekti tik tuomet, kai tėvų ar pedagogo ir vaiko santykiuose vyrauja teisingumas, atvirumas, abipusis supratimas ir kūrybiškumo atmosfera. Paskatinimas kartu su dėmesingumu yra meilės ženklas, kuris skatina vaiko siekius nuveikti kažką prasmingo, be to ugdo mūsų vaikų asmenybes.

Puslapiai: 1 2