Atliepdami į kiekvieną kūdikio verksmą jį lepiname? O kaip su vyresniais vaikais? Tildyti, raminti ar leisti paverkti?

Klausimai, kurie, manau, vis dar labai aktualūs ir keliantys nemažai diskusijų. Vis dar yra daug tėvų, pasimetusių gausiame informacijos sraute, tarp įvairių skirtingų nuomonių. Vienas paskutiniųjų tokių mano dėmesį atkreipusių pasisakymų buvo komentaras po straipsniu apie kūdikio verksmą: „Vieni rašo, kad vaikui naudinga duoti paverkti, kiti dabar teigia, kad žalinga. Tai apsispręskit pagaliau ir neklaidinkit jaunų mamų“.

Tad kaip gi vis dėlto yra?

Skirtingu amžiaus tarpsniu vaikų verkimas ir jo priežastys gali skirtis, tad šiek tiek gali skirtis ir tėvų reakcija į jį. Tik yra vienas svarbus panašumas: abiem atvejais – tiek kai kalbame apie kūdikius, tiek apie vyresnius vaikus – mama, tėtis ar kitas artimas žmogus turėtų būti šalia: nei kūdikio, nei vyresnio vaiko negalima atstumti su jo skausmu, nei kūdikis, nei vyresnis vaikas neturi verkti vienumoje. Būti šalia reikia būtinai, padėti – skirtingais būdais.

Kai verkia kūdikis

Nuo gimimo iki 1 metų formuojasi pamatinis vaiko pasitikėjimas aplinka, tėvais ir savimi arba, priešingai, nepasitikėjimas. Ir čia viską nulemia tai, kaip jo artimiausi žmonės reaguoja ir patenkina jo fizinius (maisto, šilumos, komforto) ir emocinius (artumo, saugumo, pastovumo) poreikius. Kitaip tariant, kūdikystėje formuojasi vaiko saugus prieraišumas, kuris suteikia visas galimybes vaikui augti emociškai sveikam, pasitikėti savimi, kurti teigiamus santykius su kitais žmonėmis.

Na, o verksmas – tai vienintelė kūdikio kalba, vienintelis jo mokamas būdas pasakyti, kad jam kažko trūksta, kad kažkas negerai, jis alkanas, ką nors skauda, ar tiesiog jaučiasi vienišas ir nori artumo. Į kūdikio verksmą turime reaguoti visada, besąlygiškai, kuo skubiau. Ir čia ypatingai pabrėžiamas mamos vaidmuo, jos priėmimas ir reagavimas į vaiko poreikius.

Žinoma, ne visada ir ne visada iš pirmo karto mama supranta, ką reiškia kūdikio verkimas, bet jautrumas ir pastovus reagavimas jai padeda pažinti savo kūdikį vis geriau. Ji visada reaguos į jo verksmą, bandydama suprasti, ko jis prašo: “Jau išalkai? Jautiesi vienišas? Pažiūrėkim, kas yra mano vaikui, kad jis toks neramus.“ Ji reaguoja švelniai ir atidžiai, tokiu būdu parodydama vaikui, kad jis jai svarbus, jo norai normalūs ir jos negąsdina.

Kitos mamos tuo tarpu ignoruoja vaiko verksmą galvodamos, kad „ai, turbūt verkia iš nuobodulio – paverks ir nustos“, „jei nuolat reaguosiu, tai dar išlepinsiu.“

Ir iš tikrųjų, vaikai anksčiau ar vėliau nustoja verkę. Bet pagalvokime, kodėl vaikas, kuriam skauda, šalta, nuobodu ar yra išalkęs, nustoja verkti ir kviestis pagalbą?

Gausūs moksliniai tyrimai jau seniai yra įrodę ilgo verkimo, į kurį nėra atliepiama, negrįžtamą žalą vaiko smegenų vystymuisi, nervų sistemai, kas ateityje turi didelės įtakos nerimo sutrikimų atsiradimui. Ilgo verkimo metu labai pakyla širdies plakimo dažnis ir kraujo spaudimas, kraujyje padidėja už stresą atsakingų hormonų kortizolio ir adrenalino kiekis, sumažėja deguonies kiekis, dėl ko nukenčia imuninė sistema ir sutrinka virškinimas. Nors vaikas po kelių dienų ar savaičių tokio išsiverkimo užmiega be ašarų, tačiau jo organizme išlieka pakilęs kraujo spaudimas, už stresą atsakingų hormonų veikimas. Ką jau kalbėti apie tai, kad vaikas išmoksta, kad negali pasitikėti suaugusiais, kurie neatliepia į jo verksmą, nepadeda, kai jam reikia pagalbos. Labai tikėtina, kad ši patirtis persikels į tolesnį gyvenimą.

Kai verkia ikimokyklinukas ar vyresnio amžiaus vaikas

Vyresni vaikai jau kalba ir moka pasakyti ko nori, ko jiems trūksta, dažniausiai neverkdami. Jeigu pirmais metais tinkamai atliepėme į jų poreikius, jie pasitiki mumis ir pasauliu, moka ir gali palaukti, ypač kai kalbame apie jų fiziologinius poreikius.

Jeigu vaikas užsigauna – jį guodžiame, jeigu liūdi – stengiamės padėti jam pasijusti geriau.

Kai kalbame apie vyresnių vaikų verkimą, psichologai pataria, kad jeigu tai emocijų, pykčio, blogų jausmų proveržis, nereikia vaiko tildyti ir stabdyti – atvirkščiai – net labai gerai, jeigu jis visus tuos blogus jausmus išverkia mums būnant šalia.Atvirkščiai, kai vaiką bandome nutildyti, pykdami ant jo, bausdami už tai, kad verkia, vaikas priverstas tuos jausmus užgniaužti savyje, nuslopinti, o vėliau jie prasiveržia kitais pavidalais, sustiprėjusiu neigiamu elgesiu.

Tas pats pasakytina ir apie situacijas, kuomet vaikui nubrėžiame elgesio ribą – t.y. neleidžiame vaikui netinkamai elgtis, tačiau jo nusivylimą, pyktį ir kitus neigiamus jausmus priimame. Apie tokį verksmą, tėvų buvimo šalia ir vaiko jausmų priėmimo naudą rašiau straipsnyje „Vaikui labiausiai meilės reikia tada, kai atrodo, kad jis jos nusipelnė mažiausiai“.

Kada tai lepinimas?

Į vaikų verksmą reaguojame ir atliepiame visada – nesvarbu, kokio amžiaus yra vaikas. Tik skirtumas tas, kad kūdikystėje, kuo skubiau bandome suprasti, kodėl tas vaikutis verkia, stengiamės patenkinti jo poreikį, nuraminti. Tuo tarpu vėliau, leidžiame vaikui išsiverkti tiek, kiek jam reikia, bet vėlgi būname šalia, ir suprantame jo jausmus, nes tik tada vaiko verkimas jį veikia terapiškai.

Kūdikių išlepinti neįmanoma, nes meilės jiems tiesiog negali būti per daug. O kalbant apie vyresnius vaikus, lepiname juos tada, kai, pavyzdžiui, užvaldyti kaltės jausmo, kad per mažai laiko ir dėmesio skiriame vaikui, arba bijodami ir vengdami vaiko verksmo ir stiprių emocijų, skubame tenkinti kiekvieną jo užgaidą, pirkdami tai, ko jam nereikia, kad tik nepradėtų verkti ar nepultų ant žemės kur nors prekybos centre. Jeigu taip nutinka, geriau tiesiog pabūkime šalia kartodami vaikui: „Taip, tu pyksti, tau skaudu, kad neperkame tavo norimo žaislo. Tu jo labai nori. Aš šalia, verk, kiek tau reikia. Aš tave labai myliu. Tu esi saugus“, bet žaisliuko šiandien neperkame. Labai tikėtina, kad tokie griuvimai ant žemės nebepasikartos ar bus gerokai retesni. O vaikas bus gavęs daug daugiau – tėvų palaikymą ir supratimą, kad nepaisant jo netinkamo elgesio ar neigiamų jausmų, tėvai jį myli, supranta, priima.

Autorė – Ieva Šuipė

https://mes-tevai.lt