Parašyta daugybė knygų apie tai, kaip reikėtų auklėti vaikus. Tačiau dažniausiai jų prireikia tik tada, kai vaikas peržengia visas ribas ir pradeda neklausyti tėvų. Tuomet kyla daugybė klausimų, į kuriuos ne taip paprasta rasti atsakymus. Kodėl auklėjant vaikus svarbu nustatyti taisykles ir nubrėžti elgesio ribas, kurių vaikas turi laikytis? Nuo kokio amžiaus vaikas supranta taisykles, kada jos turi būti įvedinėjamos, kokiais būdais jas nubrėžti ir dar daugiau apie tai pasakoja psichologė – psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė.

Kodėl auklėjant vaikus svarbu nustatyti taisykles ir nubrėžti elgesio ribas, kurių vaikas turi laikytis? Ar šių ribų nustatymas turi įtakos vaiko saugumui? Kokia dar jų nauda? 

Vaikai atėję į šį pasaulį nežino jame galiojančių taisyklių, kas yra saugu, kas nesaugu, ką galima daryti, o koks jo elgesys bus nepriimtinas ar net pavojingas. Todėl tėvai privalo vaikams nubrėžti tinkamas ribas ir nustatyti taisykles. Visi kūdikiai tik atėję į šį pasaulį yra egoistai ir antisocialai, t.y. natūraliai pirmiausia galvoja apie savo poreikių patenkinimą, pvz.: noriu valgyti rėkiu, šlapia – rėkiu, skauda pilvą – rėkiu ir man visai nerūpi ar mama pavargus, ar pati nori valgyti. Ir jei tėvai negeba ar nenori nubrėžti tam tikrų taisyklių ar ribų vaikai gali visą gyvenimą likti sutrikusio elgesio, negebėti prisitaikyti prie visuomenėje galiojančių normų. Ribos ir taisyklės vaikui padeda orientuotis šiame gyvenime, sukuria saugumą. Vaikams, kurie augo be taisyklių arba taisyklės buvo neaiškios, per dažnai kintančios, dažniausiai yra sunku pritapti ugdymo įstaigose, susirasti draugų, mokytis. Tarkim, jei vaikui namuose buvo leidžiama eiti miegoti kada jis nori, valgyti ką nori ir kada nori, tokiam vaikui bus sunku adaptuotis prie darželyje galiojančių taisyklių.

Kokio amžiaus vaikai jau gali gyventi pagal taisykles ir suprasti elgesio ribas?

Nuo penkerių metų vaikai jau geba tiesiogiai suprasti kokios elgesio taisyklės kokioje vietoje galioja ir, kad jų laikytis reikia. Nuo tokio amžiaus vaikas labai jautriai reaguoja, jei jis pats ar kažkas kitas pažeidinėja taisykles, skundžia vieni kitus tėvams ir darželio auklėtojoms. Iki penkerių metų vaikai taisyklių nesupranta tiesiogiai ir savo elgesį reguliuoja pagal tai, kaip reaguoja arba seniau į tokį elgesį reaguodavo suaugęs žmogus, pvz.: vaikas ima pilną saują saldainių ir tuo pačiu metu stebi mamos veidą, kad galėtų nuspėti jos reakciją. Tačiau, jei iki penkerių metų mes vaikui nebrėšime jokių ribų ir auginsime be taisyklių, tada paaugęs jis greičiausiai negebės tų taisyklių laikytis. Tik pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais elgesio taisyklės nėra reikalingos, nes tuo periodu svarbiausia yra kuo greičiau patenkinti vaiko poreikius, taip užtikrinant jam fizinį ir psichologinį saugumą, o kai vaikas tampa vis labiau savarankiškas, elgesio taisyklės turi atsirasti. Žinoma jos turi atitikti vaiko amžių.

Kokiais būdais jas nubrėžti, jog tėvai neatrodytų despotais, o vaikas nebūtų itin suvaržytas?

Pirmiausia, reikia atsiminti, kad ribos ir taisyklės turi atitikti vaiko amžių ir prigimtį. Tarkim, jei dviejų ar trejų metų vaiką atsivesime kartu į jam neįdomią ir nepritaikytą vietą ir sakysime tu čia ramiai pasėdėk dvi valandas, natūralu, kad vaikas nepajėgs to padaryti, nes tai prieštarauja jo prigimčiai judėti, tyrinėti aplinką. Prieš nubrėžiant vaikui ribas, būtų gerai susėsti abiems tėvams ir apgalvoti tokius tris dalykus: kokio vaiko elgesio niekada negalėsite toleruoti (pvz.: toks elgesys, kuris yra pavojingas pačiam vaikui ar aplinkiniams – mušimasis, žaidimas su peiliais ir pan.), dėl kokio vaiko elgesio galima vaikui derėtis (pvz.: Jūsų vaiko apetitas yra geras ir Jūs galite kartais leisti jam prieš pietus suvalgyti saldumyną ) ir kokių taisyklių ar ribų laikymasis Jums nėra svarbus (pvz.: Jums nėra labai svarbu, kad namuose būtų ideali tvarka ir Jūsų nelabai erzina vaiko išmėtyti daiktai). Taigi pagal tokius pamąstymus ir nubrėžiate vaikui ribas: labai griežtas, kur nėra kompromisų, kur galima pasiderėti ir į ką nekreipsite dėmesio, nes jei augindami vaiką bandysime sukontroliuoti viską, greitai pavargsite ir Jūs, ir vaikas. Be to, taisyklės vaikui turi būti paaiškinamos tada, kai ir tėvai, ir vaikas yra ramūs ir geros nuotaikos.

Jeigu mažametis yra labai judrus, ar prašymas/reikalavimas mažiau dūkti, bėgioti, „lipti galvom“ yra per griežtas ir varžo vaiko prigimtį?

Kaip ir minėjau elgesio taisyklės ir ribos turi atitikti vaiko prigimtį, o vaikai priešingai nei suaugę žmonės pavargsta ramiai sėdėdami, o ne aktyviai judėdami. Todėl būtų efektyviau vaikui suteikti galimybę saugiai, tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku patenkinti savo poreikius, o ne tuos poreikius ignoruoti ir bandyti visaip tramdyti „neklaužadą“, pvz.: jei atėjo laikas miegoti pietų miego, bet vaikas dar nėra pakankamai fiziškai pavargęs, galime arba mėginti jį per prievartą migdyti, arba liepti dar pabėgioti, padaryti pritūpimų, pašokinėti, taip vaikas greičiau fiziškai pavargs, „išsikraus“ ir lengviau užmigs.

Itin sudėtinga situacija dažniausiai būna su maištaujančiais paaugliais. Kaip elgtis tuomet? Ar namų areštas, pinigų ar susitikimų su draugais apribojimas yra naudingas?

Pirmiausia, ką reikėtų padaryti, kai vaikas tampa paaugliu, tai susėsti su juo ir iš naujo aptarti taisykles, nes tai kas tinka trimečiui ar septynmečiui nebetinka keturiolikos ar šešiolikos metų paaugliui. Vaikui augant taisyklės turi keistis, o ribos platėti. Turime paaugliui suteikti daugiau laisvės ir atsakomybės už savo elgesį, o tėvai dažnai tą pamiršta padaryti, kas paskatina paauglių maištavimą. Kitas dalykas ką tėvai turi aptarti su paaugliu, tai kokios jo laukia drausminimo priemonės, jei jis nesilaikys nustatytų elgesio taisyklių. Drausminimo priemonės turi būti iš anksto aptartos ir gerai žinomos paaugliui. Skirtingam vaikui kaip ir paaugliui tinkamos yra skirtingos drausminimo priemonės, vienus labiau veikia dienpinigių sumažinimas, o kitus kompiuterio ar telefono apribojimas.

Kaip tėvams būti nuosekliems ir patiems silpnumo akimirką –  norint pailsėti, esant blogai savijautai – neleisti vaikui laužyti taisyklių ar pažeisti elgesio ribų?

Kartais taisyklių sulaužymas nėra labai blogas dalykas, jei tai nevyksta nuolatos, kai tėvai pavargę. Tarkim, jei vaikas serga ar yra pervargęs, tai tėvai didelės žalos jam nepadarys už jį sutvarkydami žaislus ar leisdami ilgiau pažiūrėti filmuką. Neretai tėvai vaikams taisykles ir bausmes sugalvoja apimti emocijų, pykčio ar beviltiškumo, o taisyklės ir ribos kaip tik turi būti aptartos iš anksto ir gerai apgalvotos. Būna ir tokių dienų, kai dėl savo nuovargio neturime jėgų ir kantrybės iš vaiko kažko išreikalauti iki galo, tokiu atveju geriau iš vis nereikalauti, nei pareikalavus, nusileisti.

Kaip elgtis su vaiku, kuris tų taisyklių nesilaiko?

Jei vaikas nesilaiko taisyklių, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti priežastis: ar vaikas supranta taisykles ar jis yra pajėgus tų taisyklių laikytis, kas paskatina jį tų taisyklių nesilaikyti ir kokią naudą vaikas gauna iš to, kad sulaužo vieną ar kitą taisyklę, pvz.: gauna dėmesio iš tėvų. Kai žinome šią informaciją, tada galime veikti toliau: aiškinti vaikui taisykles, jas koreguoti pagal vaiko poreikius ir galimybes, užkirsti kelią taisyklės pažeidimui arba netinkamu elgesiu siekiamo vaiko tikslą patenkinti kitais būdais (pvz.: kasdien vaikui skirti dėmesio nelaukiant kol jis pasielgs netinkamai).

Ar naudinga vaiką skatinti mažais prizais, kad laikytųsi nubrėžtų ribų?

Tam, kad vaiką išmokytume laikytis nubrėžtų ribų yra svarbūs 3 dalykai. Pirma, mes patys turime laikytis sutartų taisyklių ir ribų, t.y. rodyti vaikams tinkamą pavyzdį (pvz.: vaiką mokiname nemeluoti, o kai nusiperkame brangius batus, vaikui sakome: „tu tik tėčiui nieko nesakyk), antra – už tinkamą elgesį vaikai turi būti apdovanojami, o už netinkamą – sudrausminami. Vien skatinimas be drausminimo ar vien drausminimas be apdovanojimo nebus veiksmingas. Trečia – užsitarnauti apdovanojimai negali būti atimti dėl netinkamo elgesio, t.y. skatiname vienais dalykais, o drausminame kitais (pvz.: jei vaikui už tam tikrų taisyklių laikymąsi duodame saldainį, jo atimti negalime, kai jis padaro kokį prasižengimą. Už prasižengimus galime taikyti kitokias nuobodas, tarkim neleidžiame tą vakarą žiūrėti filmuko). Maži prizai už taisyklių laikymąsi geriau, kad būtų nematerialūs daiktai, o smagus laiko leidimas su vaiku, pvz.: pasivaikščiojimas, apsilankymas baseine ir pan. Tačiau piktnaudžiauti prizais nereikėtų. Kai tėvai persistengia vaiką skatindami daiktais, dažnai sulaukia klausimo „O kas man už tai?“ arba „Nedarysiu tol, kol…“. Prizai reikalingi tada, kai įvedame vaikui naują taisyklę arba kai kažko vaikui laikytis yra labai sunku.

Didžiausios daromos klaidos

Didžiausios tėvų daromos klaidos, susijusios su taisyklėmis ir ribomis vaikui: tėvas ir mama naudoja skirtingas taisykles, tai ką leidžia vienas tėvas, kitas draudžia. Tokiu atveju vaikui labai sunku susigaudyti, kaip jis turėtų elgtis. Būna ir taip, kada tėvai laikosi vienodų taisyklių, bet seneliai išreguliuoja ribas, pvz.: namuose galioja taisyklė pačiam susitvarkyti savo kambarį, vaikas to nedaro, tai močiutė gailėdama anūkėlio sutvarko kambarį už jį. Kai tėvai nustato pernelyg griežtas ribas, tada vaikas išgyvena bejėgiškumo ir suvaržymo jausmą. Gali netgi atsirasti baimė suklysti. Tačiau, kai taisyklių ir ribų namuose visai nėra, tada vyrauja chaosas ir nesusipratimai. Taigi patarčiau tėvams įvesti protingas ribas ir taisykles tiek vaikams, tiek sau. Dažniausia taisyklė, ko vaikai nori iš savo tėvų yra ta, kad ant jų tėvai nešauktų.

Parengė psichologė – psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė