Jauna pradinių klasių mokytoja Ingrida Mereckaitė Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazijoje šiais metais rugsėjo 1 d. naujų mokslo metų pradžios proga sveikino po vasaros grįžusius antrokus. Šie mokslo metai mokykloje antri ne tik jiems, bet ir pačiai mokytojai. Dar studijuodama Lietuvos edukologijos univesitete (LEU) ji pasižymėjo puikiais rezultatais: praktikos metu studentės vedama pamoka buvo įvertinta lyg ilgametę patirtį turinčio pedagogo, o per pirmus metus mokykloje ji spėjo įgyvendinti daugybę naujovių.

Jų nestokoja ir šiemet: suplanuotos lauko pamokos, kurios ir mokytojai, ir vaikams yra naujiena. Po vasaros gerokai ūgtelėję, pailsėję, paiilgę vieni kitų ir pilni įspūdžių grįžę mokiniai kiek įmanydami daugiau laiko nori praleisti tyrinėdami gryname ore. Visą vasarą pradinukų mokytoja domėjosi STEAM – gamtos, technologijų, inžinerijos, matematikos ir kūrybiškumo ugdymo – metodika. Šių metų tikslas – skaitymo strategijų, matematikos ir užsienio kalbų integracija į visus dėstomus dalykus. „Žinoma, kiek tai atitinka teminį mokymą“, – šypsosi aktyvi pedagogė.

Jau dirbate mokytoja. Kokios buvo pirmosios pamokos dirbant savarankiškai?

Aš taip nekantravau pradėti, kad nelabai atsimenu pradžios ir pirmų pusės metų. Viskas atrodė tobula. Entuziazmas buvo toks didelis, kad visus sunkumus priėmiau su šypsena ir kaip pamokas. Tik turėjau mokytis labai greitai, ne kartą skambinau savo dėstytojoms pasikonsultuoti, ar tikrai viską gerai darau. Lydėjo toks nerimo jausmas: ar visiems skyriau dėmesio, ar tinkamai diferencijavau užduotis. Greičiausiai visos pirmus metus dirbančios mokytojos užmiega ir atsikelia su šitais klausimais (šypsosi).

Puikiai prisimenu patį pirmą susitikimą su tėvais. Tą pačią dieną apsigyniau savo bakalauro darbą ir iškart po to bėgau į mokyklą. Man davė raktą nuo tokios mažos ir nelabai gražios klasės. Sustūmiau kėdes ratu ir laukiau, o tada pradėjo rinktis tėvai su iš siaubo paklaikusiomis akimis. Klasė maža, vaikų daug, mokytoja – ką tik „iškepta“. Geriau nebūna (juokiasi, – aut. past.). Po šio susirinkimo viskas pasikeitė, jie nusiramino ir patikėjo manimi. Tiesa, daug dirbome visą vasarą, nes tėvai mums iš dviejų kabinetų sukūrė vieną didelę ir gražią klasę.

Kokiu pagrindiniu principu vadovaujatės dirbdama savo darbą?

Visada žiūrėti į vaiką! Tai taikau tiesiogine ir perkeltine prasmėmis. Gali nusibrėžti kokį nori veiklos planą ir numatyti taikomus metodus, bet tai nebus prasminga, jei jie netiks grupei. Dabar jau puikiai žinau, kas tinka visai klasei ir kiekvienam atskirai. Taip pat labai svarbus emocinis ryšys ir bendruomenė. Vaikas klasėje turi jaustis saugus, pasitikėti mokytoja. Lygiai taip pat ir tėvai: bendravimas ir grįžtamasis ryšys – ugdymo proceso dalis. Galiu drąsiai pasidžiaugti, kad mano klasė yra labai stipri bendruomenė. Jei tėvai ir vaikai tiki mokytoju – jis gali viską!

Gal turėtumėte kokių patarimų tėvams?

Tikėkite ir pasitikėkite savo mokytoju, bendraukite ir kalbėkitės. Mūsų klasėje šventa taisyklė apie viską kalbėtis ir drąsiai klausti. Esame turėję tikrai ne vieną „aštrų“ klausimą ar nutikimą, tačiau viską išsprendėme kalbėdamiesi. Dėl pasitikėjimo – suprantu tėvus, kaip sunku tą savo mylimiausią vaiką patikėti mokytojui, bet reikia žinoti, kad tėvai ir mokytoja yra viena komanda. Jei namuose turite kažkokių susitarimų ar kokių nors sunkumų, mokytojas apie tai turi žinoti.

Taip pat tėvai turėtų žinoti, kad, jei vaikas mažai pasakoja, kaip jis jaučiasi mokykloje, tai nėra blogai. Gal jam tiesiog nedrąsu, galima mėginti klausti kitaip, pavyzdžiui, kaip gyvena jo suolo draugas. Apie kitą visada lengviau pasakoti, tačiau pasakodamas apie draugą arba bendrą veiklą nejučiomis papasakos ir apie save.

Dažnai matau, kaip tėvai, vos tik pamatę vaiką, tuoj pat puola klausinėti, kaip sekėsi, ką jis valgė ir pan. Vaikui reikėtų palikti šiek tiek laiko apsiprasti su kintančia aplinka, bent 15–30 min. Būtų puiku nieko neklausti, patys tėvai galėtų megzti pokalbį pasakodami, kaip jiems sekėsi. Mokykla ir namai jam yra du skirtingi pasauliai su skirtingais susitarimais.

O su kokiais didžiausiais sunkumais tenka susidurti dirbant pedagogo darbą?

Didžiausias iššūkis yra vaikų skaičius klasėje: sunku paskirstyti laiką, kad skirtum pakankamai dėmesio mokymosi sunkumų turintiems vaikams ir patiems gabiausiems. Mokykloje yra mokytojo padėjėja, bet ji tik viena, o pradinukų apie penkis šimtus. Fiziškai tai padaryti yra sunku. Man labai gaila, kad dėl tokios situacijos labiausiai nukenčia gabūs vaikai.

Ne taip seniai ir pati lankėte mokyklą. Ar mokiniai spėjo pasikeisti, ar jie kitokie, nei buvote jūs? Kokie dabar vaikai jūsų akimis?

Labai pasikeitė gyvenamoji aplinka, todėl pasikeitė ir vaikai. Mokslininkų įvardyta „Z kartos vaikų“ sąvoka – tai natūralus procesas ir po kažkiek metų bus vėl nauja sąvoka. Šie vaikai mąsto kitaip, turi kitokias būdo savybes. Drąsūs, siekiantys žinių, individualistai, kūrybiški, judrūs, dinamiški. Tokius vaikus reikia ir mokyti visai kitaip. Jei ankščiau mokytojas duodavo informaciją, tai šią kartą reikia mokyti ją susirasti, atsirinkti. Šiai kartai nebetinka griežtas scholastinis mokymo tonas.

Mokytojas – koordinuojantis draugas, tačiau labai svarbus jo autoritetas, pagarba jam. Savo vaikams esu mokytoja Ingrida, bet nors ir į mane kreipiasi „Jūs“, mano vaikai žino, kokias šalis aplankiau, kokias knygas skaitau, bendraujame labai artimai. Labai svarbu šiuos vaikus ugdyti su vertybėmis, kad drąsa ir smalsumas augintų aukštą savivertę, o ne akiplėšiškumą. Savo vaikams sakau: „Pirmiausia – žmogiškumas. Būkite žmogus, šalia kurio gera būti.“ Tada jie labai šypsosi, o aš tikiu, kad jie tokie ir bus!

Teko girdėti, jog jau esate nutiesusi tiltus tarp Lietuvos ir Prancūzijos. Jūsų klasėje šiemet praktiką atliko du Prancūzijos Reno universiteto magistrantai. Papasakokite apie tai plačiau.

Tai buvo nuostabi patirtis, nes jie – Kristina ir Guilvic‘as – tapo mūsų draugais. Vaikams jie labai patiko, buvo smagu mokytis kartu. Taip pat labai džiaugiuosi, kad vaikai suprato, kodėl reikia mokytis užsienio kalbos. Praktikantų dėka klasėje žaidimus žaidžiame anglų, rusų ir kinų kalbomis. Vaikai taip susižavėjo, kad ir į kitas pamokas turėjau integruoti kalbas ir kitų šalių kultūras. Jie nuolat prašo, kad nusiųsčiau jiems nuotraukų iš mūsų klasės gyvenimo. Turime idėjų bendriems dvikalbio ugdymo projektams organizuoti, tad tikimės, kad ateityje įtrauksime į mainus ir vaikus. Artimiausias planas – „Skype“ konferencija su Prancūzija.

Kol studijavai, dirbai mokyklose ir darželiuose. Gal galėtum papasakoti, su kokio amžiaus vaikais tau įdomiausia? Kokie skirtumai?

Pradinukai – mano mylimiausias amžius, net ir veiklos man pačios smagiausios su šio amžiaus vaikais. Darželyje taip pat patiko, bet ten reikia daugiau motiniško rūpesčio, nei pedagoginio įgūdžio. Tačiau gera mokytoja turi turėti abu šiuos dalykus. Darbas darželyje privertė pamatyti, kokie vaikai skirtingi, kad kiekvienas amžiaus tarpsnis – savotiškas. Tada gali lengviau susidėlioti akcentus ir žinoti, kaip elgtis tam tikrose situacijose. Tikrai visoms studentėms rekomenduoju bent metus padirbti darželyje, kad išmoktų, kaip bendrauti su vaikais.

Paskutinis klausimas – kokius namų darbus pirmokai gavo vasarai?

Pagrindinis vasaros namų darbas – pailsėti! Vaikai gavo užduočių, tokių kaip išsimaudyti lietuje, pagaminti naują patiekalą ar aplankyti dar nematytą vietą. Tokias pačias užduotis gavo ir tėvai. Vaikai taip pat skaitė knygas iš rekomenduojamų knygų sąrašo.