Kartais mums labai sunku patikėti, jog mūsų mažyliai užaugo, kad gali susidurti net ir labai sudėtingomis, sunkiomis, kartais net svarbesnėmis nei suaugusiųjų problemomis. Vieni vaikai nenori išsipasakoti savo artimiesiems, kiti bijo, o kai kada net patys suaugusieji nėra pasirengę išklausyti. Todėl labai džiaugiamės, jog yra žmonės, savanoriai, dirbantys visiškai be jokio atlygio tam, kad išklausytų, pagelbėtų sudėtingose situacijose susidūrusiems vaikams. Jie tam, kad vaikai žinotų, kad kažkam rūpi, kad kažkas jų klausosi. Taigi kas yra „Vaikų linija”, kaip ji veikia, kaip padeda ir svarbiausia – kaip mes visi galime prie to prisidėti. Pokalbis su Kauno „Vaikų linijos” savanorėmis Migle Motiejūnaite ir Ginte Jaseliūnaite.

Kas yra „Vaikų linija” ir kuo ji užsiima?

„Vaikų linija“ – jau devynioliktus metus teikia emocinę paramą vaikams ir paaugliams telefonu bei internetu. Mūsų konsultantai priima vaikus tokius, kokie jie yra, skatina išsipasakoti ir pasidalinti sunkumais, stengiasi palaikyti, pastiprinti ir padeda kartu su vaiku ieškoti išeičių ir sprendimų, kaip vaikas galėtų pasijusti geriau.

Paaugliai dažnai prisipažįsta, kad savo aplinkos suaugusiesiems jie negali ar nenori pasakoti savo išgyvenimų dėl įvairiausių priežasčių (bijo, yra sulaukę netinkamos suaugusiųjų reakcijos, jų jausmų ar išgyvenimų sumenkinimo, nežino, kaip pradėti kalbėti ir pan.). Tokiais atvejais vaikai jaučiasi vieniši, nesuprasti, nežino, kaip elgtis ir kaip su tais jausmais gyventi. Skambutis ar laiškas „Vaikų linijai“ dažnai sugrąžina viltį ir leidžia vaikui suprasti, kad yra žmonių, kuriems jis rūpi ir kurie nori jam padėti.

Vaikai ir paaugliai į „Vaikų liniją“ gali skambinti kasdien nuo 11 iki 21 val. visoje Europoje vieningu vaikų linijų numeriu 116 111, taip pat jie gali parašyti laišką internetu, užsiregistravę „Vaikų linijos“ interneto svetainėje www.vaikulinija.lt.

„Vaikų linija“ siekia ne tik padėti išklausyti vaikus, bet ir atkreipti suaugusiųjų ir visos visuomenės dėmesį į problemas, dėl kurių kenčia vaikai. Jau tryliktus metus „Vaikų linija“ vykdo kampaniją „BE PATYČIŲ“, kurios pagrindinis tikslas – patyčių prevencija. Šia kampanija siekiama atkreipti dėmesį į patyčių reiškinį, keisti palankias patyčioms visuomenės nuostatas ir kurti saugesnę aplinką vaikams. Šios kampanijos viena iš iniciatyvų – kovo mėnesį vykstanti „Veiksmo savaitė BE PATYČIŲ“, prie kurios kasmet įvairiomis veiklomis prisijungia daugiau nei 1000 organizacijų iš visos Lietuvos. Daugiau informacijos galima rasti kampanijos „BE PATYČIŲ“ interneto svetainėje www.bepatyciu.lt.

Kartu su partneriais įgyvendindama projektą „Saugesnis internetas“, „Vaikų linija“ teikia pagalbą vaikams, susidūrusiems su el. patyčiomis, seksualiniu viliojimu, žalingu turiniu bei kita nemalonia, bauginančia patirtimi internete. Vaikai mums gali skambinti ar rašyti, jei susiduria su šiais sunkumais, nežino, kaip tinkamai elgtis tokiose situacijose. Taip pat „Vaikų linija“ eL. paštu konsultuoja ir tėvus vaikų saugumo internete klausimais. Tėvai gali kreiptis čia: http://goo.gl/zc35dc

Kas slepiasi kitapus vaikų linijos telefono ragelio? 

„Vaikų linijos“ veikla paremta savanorišku darbu – šiais metais Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje dirba 200 konsultantų, iš kurių 190 – savanoriai. Tai – įvairiausių specialybių skirtingo amžiaus žmonės, kurie perėję atranką baigė specialius mokymus. Labai džiaugiamės, kad per praėjusius metus išaugusi savanorių konsultantų komanda galėjo dirbti daugiau valandų ir tai leido „Vaikų linijai“ atsiliepti į daugiau vaikų skambučių ir laiškų. Rugpjūtį pradėsime naujas savanorių atrankas ir sieksime toliau auginti mūsų komandą.

Ar daug sulaukiate skambučių?

„Vaikų linijos“ telefonai niekada netyli – praėjusiais metais turėjome galimybių atsiliepti į 1 iš 9 vaikų skambučių (atsiliepėme į 139 857, o bandymų prisiskambinti sulaukėme 1 304 972). Taip pat „Vaikų linijos“ konsultantai atsakė į 1464 vaikų laiškus.

Kas dažniausiai skambina? Kokio maždaug amžiaus vaikai? Ar būna, kad skambina ir patys tėvai?

Mums skambina įvairaus amžiaus vaikai – tiek berniukai, tiek mergaitės. Kartais sulaukiame ir tėvų skambučių, tokiais atvejais mes turime galimybę juos informuoti, nukreipti į kitas tarnybas, galinčias jiems padėti. Taip pat pasitaiko ir kitų suaugusiųjų skambučių, kurie praneša apie matomą netinkamą elgesį su vaikais (pavyzdžiui, smurtą, prievartą). Tokius skambučius nukreipiame į tarnybą, galinčią atitinkamai reaguoti į situaciją ir padėti konkrečiam vaikui.

Kokias įvardintumėte dažniausias skambinančiųjų problemas?

Vaikai ir paaugliai dažniausiai išgyvena ir nori papasakoti apie sunkumus santykiuose su draugais, santykiuose su tėvais, mylimuoju (-ąja), išgyvena dėl patiriamų ar stebimų patyčių, baimės ir nerimo, patiriamos fizinės prievartos.

Koks dažniausiai būna tikslas? Pasikalbėti, ieškoti patarimo, paguodos?

Dalis vaikų, pritrūkę artimų žmonių palaikymo savo aplinkoje, ieško su kuo galėtų pasikalbėti, kam galėtų atsiverti ir pasipasakoti. Tokiais atvejais konsultantai suteikia erdvę vaikui pasidalinti savo mintimis, jausmais, išgyvenimais, kartu su vaiku ieško galimų situacijos sprendimo būdų. Taip pat vaikai skambina tiesiog ieškodami dėmesio, nežinodami, ką veikti ar su kuo pabendrauti, jausdamiesi vieniši. Būna vaikų, kurie paskambina išlieti susikaupusį pyktį ar neviltį. Daug vaikų iš pradžių juokauja, išdykauja ir taip tikrina, kaip „Vaikų linijos“ konsultantai į juos reaguoja. Tad kiekvienas pokalbis konsultantams yra iššūkis pelnyti vaiko pasitikėjimą ir paskatinti jį papasakoti apie tai, kas jį neramina ar skaudina.

Kaip jūs suteikiate pagalbą vaikams? 

Kalbėdamiesi su vaikais ir paaugliais telefonu ar atrašydami į jų laiškus, „Vaikų linijos“ konsultantai siekia suprasti vaiko situaciją, išklauso ir palaiko jį, skatina dalintis išgyvenimais, kartu su vaiku ieško galimų sprendimų ir pagalbos jo aplinkoje. Labai dažnai vaikai gerai supranta, ką jie turėtų daryti, tereikia juos paskatinti, padėti suprasti, kas vyksta. Išskirtiniais atvejais, kai vaikas ar paauglys susiduria su emocine, fizine, seksualine prievarta, ilgai besitęsiančiomis patyčiomis, nėštumu, nepriežiūra, „Vaikų linijos“ konsultantai gali sujungti jį su kita tarnyba – „Pagalbos vaikams linija“ (Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje), kurios specialistai gali inicijuoti tolesnę pagalbą, palaikyti su ryšį su vaiku problemos sprendimo metu ar atsakyti į jam rūpimus klausimus.

 Ar teko susidurti su kritinėmis situacijomis, kuomet skambinantysis prabyla apie pasitraukimą iš gyvenimo? Kaip tuomet reaguojate, ką darote? Gal galite anonimiškai papasakoti kokią nors istoriją? Kaip baigėsi tokia istorija?

Per praėjusius metus „Vaikų linija“ sulaukė 1137 skambučių ir 105 laiškų, kuriuose vaikai dalijosi mintimis apie savižudybę. Tokiais atvejais pirmiausia siekiama užtikrinti skambinančiojo saugumą: jeigu vaikas yra nesaugioje aplinkoje ar turi priemones, kurios skirtos nusižudyti, sutariama, kur vaikas galėtų nueiti, kur patraukti priemones, kad toliau būtų tęsiamas pokalbis. Per pokalbį stengiamasi kuo geriau suprasti skambinančiojo jausmus, ką iš tiesų vaikas patiria, kaip jaučiasi pokalbio metu, kokius jausmus sukelia situacija, kuri jį neramina. Kartais gyvenimiškos problemos vaikams pradeda atrodyti tokios nepakeliamos, kad jie nebemato kito sprendimo kaip savižudybė, dažnai jie naudoja tokius žodžius kaip „visados, niekada, niekas, visi“ – taip tarytum uždarydami visas duris kitokiai išeičiai. Pokalbio metu ieškoma išimčių, kurias būtų galima pritaikyti ir rasti konstruktyvų sprendimą.  Pavyzdžiui, vaikams kartais atrodo, kad patyčios, su kuriomis jie susiduria, yra neišsprendžiamos ir nėra jokios išeities, tačiau kalbantis kartu su vaiku pavyksta atrasti žmonių, kuriais vaikas pasitiki ir į kuriuos galėtų kreiptis pagalbos.

Ar kokiais nors atvejais apie skambinančiuosius kam nors pranešate, ar jis gali tikėtis liksiantis visiškai anonimiškas?

Visais atvejais vaikas, kuris paskambina į „Vaikų liniją“, lieka anonimiškas, niekas be jo sutikimo nežino jo vardo, telefono ar kitų asmeninių duomenų. Esant grėsmės atvejams, kuomet reikia kreiptis pagalbos į kitas tarnybas, vaiko atsiklausiama, ar jis norėtų būti nukreiptas ir sutiktų suteikti tam tikrą informaciją apie save.

Kas ir kaip gali tapti „Vaikų linijos“ savanoriu?

„Vaikų linijos“ savanoriu gali tapti bet kuris pilnametis žmogus, norintis gauti naujų žinių ir padėti išklausyti vaikus, o taip pat galintis skirti maždaug 20 valandų per mėnesį „Vaikų linijai“. Perėję atranką, vaikų ir paauglių konsultavimui reikalingas žinias bei įgūdžius savanoriai konsultantai įgyja per parengiamuosius kursus, trunkančius 4-5 mėnesius. Juose savanoriai teoriškai ir praktiškai išmoksta aktyvaus klausimo, situacijos analizės ir sprendimų ieškojimo, jausmų tyrinėjimo bei įsigilina į vaikams ir paaugliams kylančius sunkumus. Visi, norintys tapti „Vaikų linijos“ konsultantais, kviečiame registruotis čia: http://goo.gl/8MP6vl. Artimiausios naujų savanorių atrankos vyks nuo rugpjūčio mėnesio.

Ką pasakytumėte žmonėms, kurie norėtų savanoriauti, bet bijo, jog nežinos, kaip padėti vaikams? 

Dažnai per atrankas į „Vaikų liniją“ žmonės nerimauja, kad jiems bus labai sunku padėti, esant kritinėms situacijoms, jie bijo, kad nežinos, ką pasakyti, kaip padėti. Taip pat kartais žmonės galvoja, kad „Vaikų linijoje“ savanoriauja tik psichologai, todėl mano, kad šiai veiklai reikia ypatingos patirties. Tačiau „Vaikų linija“ teikia emocinę paramą ir tai gali padaryti kiekvienas žmogus, kuris linkęs suprasti, išklausyti kitą ir gali skirti laiko parengiamiesiems kursams. Mokymų metu kalbame apie temas, su kuriomis dažniausiai susiduriame per pokalbius su vaikais, atliekame praktines užduotis, imituojame pokalbius, mokiname praktinių gebėjimų.

Pabaigai gal galite papasakoti savo istoriją kaip ir kodėl tapote savanore? Ar sunku ja būti? Kas sunkiausia (galbūt psichologiškai)? Ar telefonu išgirstų problemų neparsinešate namo? Kaip to stengiatės išvengti? Kas jus veda į priekį?

Savanore tapau, pradėjusi studijuoti, tuo metu ieškojau praktikos. Parašiau elektroninį laišką „Vaikų linijos“ interneto puslapyje nurodytu elektroniniu paštu ir po kelių mėnesių buvau pakviesta į atranką. Kadangi studijavau, turėjau nemažai laisvo laiko, todėl savanoriauti nebuvo sunku, iš tiesų laukdavau budėjimų, nes tokiu būdu pailsėdavau nuo mokslų. Tik pradėjus budėti labai nerimavau, kiekvienas skambutis keldavo baimę, nežinomybę, kas dabar bus. Bet po kelių savaičių pradėjau jaustis saugiau ir vis labiau tikėjau, kad moku ir žinau, kaip reikia kalbėti su skambinančiaisiais. Iš tiesų pradėdama savanoriauti tikėjausi, kad bus daug sunkiau „neparsinešti“ sunkumų, su kuriais susidursiu pokalbių metu. Tačiau uždarius konsultantų kambariuko duris, pavykdavo pamiršti tai, kas buvo ir grįžti į savo gyvenimą. Visos savanorystės metu mane vedė ir veda į priekį tai, kad visuomet galiu tobulėti, iš pradžių mokiausi įgūdžių kalbėti su vaikais, vėliau pradėjau vesti įvairius susitikimus su kitais savanoriais, galiausiai prisijungiau prie „Vaikų linijos“ viešinimo ir vedžiau kartu su kitais savanoriais paskaitas vaikams. Taigi ši savanorystė visados suteikia ką nors nauja.Dovilė Palubinskienė