Reikia pripažinti, kad riksmai – tai žmogaus bejėgiškumas, nesugebėjimas susidoroti su problema ramiai ir pasitikinčiai, o kartais baimė prarasti situacijos kontrolę. Dėl to riksmai byloja labiau apie jūsų silpnumą, nei apie vaiko elgesį.

Riksmai absoliučiai neefektyvūs. Mažyliai labai blogai suvokia, o dažniausiai apskritai nesuvokia, kokią jūs jiems informaciją transliuojate riksmais, tačiau puikiai suvokia riksmų emocinę dalį. Kitaip sakant, vaikas nesupranta, ko jūs iš jo norite, tačiau supranta, kad atsidūrė pavojuje.

Ką mato ir jaučia mažasis, jeigu mama ar kitas suaugęs ant jo rėkia?

Patiriamos labai stiprios negatyvios emocijos: baimė, prarastas saugumo jausmas, prarasta meilė, pasitikėjimas, vienatvė (vaikas susidūrė su problema, o suaugęs ne tik nepadeda, bet dar ir atakuoja), o visa tai yra baziniai žmogaus poreikiai.

JAV mokslininkai ištyrė maždaug 1000 šeimų, kuriose riksmai buvo auklėjimo proceso pagrindas. Rezultatai parodė vien neigiamą dinamiką. Negana to, prie vaikų elgesio problemų auklėjimas riksmais papildomai pridėjo depresijas ir neurozes.

Vaiko požiūris

Vaikais suvokia šitą suaugusių, esančių šalia jo, pasaulį ir rūpinimąsi jais, žodžius, poelgius, visiškai kitaip nei mes. Jų požiūris kartais yra visiškai priešingas mūsiškiui. Mes pasirengę pakloti pasaulį, savo gyvenimą, savo laisvalaikį, intelektą jiems po kojomis. O jiems reikia visiškai nedaug: mūsų meilės ir… Mūsų ramaus balso. Paprasčiau kalbant – kad mes ant jų nerėktume.

Mes nematome savęs iš šalies, kai pakeliame balsą ant savo bet kokio amžiaus vaiko. Mes nematome savo degančių beprotiška liepsna akių, iškreipto veido, pykčio, kuris liejasi iš mūsų didžiausiais srautais, negirdime baisių žodžių ir išsireiškimų, kurie liejasi iš nuostabios mamos burnos…

Bet mus mato vaikas. Ir mato būtent tokiomis: įniršusiomis, rėkiančiomis, nepasitikinčiomis savimi, baisiomis ir keliančiomis siaubą. Tomis minutėmis patiriamos baimės krūvis užsifiksuoja visam gyvenimui, paskui nuo šių teršalų reikės ilgai „švarintis“ – patiems, ar vizitais pas psichologus.

Ką matome mes?

Susigūžusi į kamuoliuką būtybė, svajojanti tik apie viena: greičiau visa tai pasibaigtų! Baimės ir ašarų kupinos akytės…

Suprantama, visa tai mes matome. Tačiau nieko nekeičiame. Kodėl?

Pirmiausiai dėl to, kad vaiko baimė… sukelia pasitenkinimą. Labai gaila, bet būtent taip. Nes kitu atveju mes šito nedarytume. Savo laiku, vaikystėje, mes gavome savas nuoskaudų ir baimių porcijas. Paskui, bręsdami ir jausdami katastrofišką meilės deficitą, mes vėl ir vėl nusvildavome, bijojome, kritome, klydome, kaupėme nuoskaudas ir baimes. Atsiradęs vaikas tapo objektu negatyvui išlieti, pajusti savo valdžią bejėgei būtybei. Deja…

Savaime aišku, mes nedarome to specialiai ir sąmoningai. Savaime aišku, mes baisiai pasipiktinsime, išgirdę apie patiriamą malonumą. Tačiau gyvenimas yra toks, kad kaip teigia išmintis ir psichologija: „Pasikartojančios gyvenimiškos situacijos teikia mums malonumą, kitaip jos nesikartotų“.

Antras dalykas: keisti – sunku. Kad pakeistume situaciją, reikia pažvelgti į save iš šalies, pasibaisėti, atleisti pačiam sau, susitaikyti su savimi, pamilti save. Manau, tai padaryti mes galime. Važiuojam?

Keisti save nelengva, tačiau įmanoma:

Pirmas žingsnis. Reikia pamatyti save rėkimo metu. Taip, taip, būtent tą pasibjaurėtiną padarą, kuris nekelia jokių kitų jausmų, tik baimę. Pamatėte? Nereikia nieko pridėti prie šio vaizdinio, jis ir taip pakankamai nemalonus. O dabar – stop.

Antras žingsnis. Priimkite save tokia, kokia esate. Jokiu būdu savęs nekaltinkite. Ir neieškokite sau pasiteisinimų. Neieškokite kaltų savo aplinkoje. Jūs esate tokia, kadangi šiuo konkrečiu momentu nutarėte būti būtent tokia. Skaitysime, kad iki šio momento jūs paprasčiausiai nežinojote, kaip galima elgtis kitaip.

Trečias žingsnis. Dabar jūs žiūrite į save nesigailėdama ir nekaltindama. Kai sąmoningai nustūmėte į šalį emocijas ir blaiviai pažvelgėte į situaciją, pats laikas užduoti klausimą: o kodėl aš, tiesą sakant, rėkiu? Nejaugi mano rėkimo priežastimi tapo brangiausios pasaulyje man būtybės elgesys? Kas, kieno mintys, poelgiai, baimės tapo rėkimo priežastimi? Pagalvojote? Atsakėte į klausimą? Dabar mano mėgstamiausias klausimas: o kam, kokiu tikslu aš rėkiu? Arba, kitais žodžiais, ko būtent aš siekiu savo rėkimu? Ar aš tik rėkimu sugebu pakeisti situaciją? Ar aš laikau šį būdą pačiu efektyviausiu?

Ketvirtas žingsnis. Tikiuosi, jau nustojote rėkti ant vaiko, atsiprašėte mažylio ar paauglio (amžius nesvarbu), atsakėte į klausimus ir pasidarėte išvadas. Labai svarbu: neduokite sau jokių priesaikų, pažadų, neprisiimkite įsipareigojimų, nemėginkite staiga tapti idealia mama. Jeigu visa tai užversite sau ant pečių, vadinasi, jūs sau taip ir neatleidote. Deja… Visiškai pakanka matyti save iš šalies rėkimo momentu. Mokykitės save sustabdyti. Kiekvieną kartą tai daryti bus vis lengviau ir paprasčiau. Rėkimas paprasčiausiai prarado savo prasmę.

Kaip elgtis, jeigu jums nepatinka vaiko elgesys?

• Jeigu buvote neteisus, nesusivaldėte, grubiai aprėkėte – būti nuoširdžiai atsiprašyti už savo agresiją;
• Jeigu vaikas neklauso, pastoviai daro ne tai ir ne taip, kaip jo prašote – pamėginkite pakeisti savo elgesio taktiką (daryti tai, ko anksčiau nedarėte). Pavyzdžiui, vaikas nevalgo sriubos, o prašo saldainio. Jeigu iki to laiko sakydavote „suvalgyk sriubą, gausi šokoladuką“, dabar galima pabandyti paprasčiausiai nuimti nuo stalo sriubą ir užsiimti savais reikalais. Per porą valandų vaikas iš bado nenumirs, tačiau supras, kad senoji schema nebeveikia ir bus priverstas keisti elgesį.
• Pakeiskite riksmus šnabždesiu – pakankamai efektyvus būdas, kuris, be kita ko, dar ir nesukelia mažyliui baimės;
• Stenkitės vengti riksmų apskritai šeimoje, bendraudami su visais jos nariais. Blogas pavyzdys užkrečiamas;
• Savikontrolė. Geriau išsiaiškinti tikrąjį savo susierzinimo šaltinį (nuovargis, stresas, konfliktas) ir kovoti su juo, negu su nuosavu vaiku.

Vaiko nuomonė:

Vaikas nejaučia jūsų pakeltame balse jokios prasmės, jis paprasčiausiai nesupranta, kodėl jūs staiga iš mylimos, švelnios, geros mamytės pavirtote žiežula. Daugeliu atvejų vaikui neaiški šio jūsų pasikeitimo prasmė. Jis nepajėgus (iki tam tikro amžiaus) pažvelgti į pasaulį jūsų akimis, per jūsų baimių ir kompleksų prizmę. „Štai aš čia žaidžiu, o štai čia tu pradėjai rėkti“ – galvoja mažylis, mintimis kreipdamasis į mamą. Kitaip sakant, rėkiate jūs būtent sau. Ir tai dar viena svari priežastis nustoti taip elgtis.

Ir dar. Paklauskite vaiko apie savo trūkumus, kas jumyse jam nepatinka, kodėl vyksta būtent tai, ir ką galima būtų padaryti. Išgirsite labai įdomių dalykų. Štai, tarkime, mano jaunesnio sūnaus frazė: „Mama, nereikia atsiprašinėti ir sakyti, kad mane myli. Tu geriau nerėk“. Po tokių žodžių mano iliuzinis įsitikinimas, kad galima parėkti, o paskui tiesiog atsiprašyti, smarkiai susvyravo.

Ir pabaigai.

Sakysite, kad pas jus ne taip? Tada aš tik pasidžiaugsiu, kad jūsų vaikas auga ramioje atmosferoje, kad triukšmas iš jūsų buto sklinda ne šiaip retai, o itin retai, kad vaikas turi balso teisę ir jūs įsiklausote, kai jis kažkuo nepatenkintas. Tačiau, deja, didžioji daugume atvejų – ne tokie.

Beje, balso nuleidimo rezultatai tiesiog sukrečiantys. Jūs pradedate girdėti savo vaiką, įsiklausote į jį, o jis – į jus. Taika, ramybė ir meilė apsigyvens jūsų namuose. Argi tai nėra laimė?

Tikiu, kad kiekvienas sugebės išvengti riksmų, ar bent sumažins jų kiekį, jeigu turės galvoje, kad kiekvienas riksmas – tai dar viena „skylė“ jūsų šios dienos santykiuose. O pamažu tokie plyšiai pavirsta bedugnėmis. Užsitarnauti meilę ir pasitikėjimą daug sunkiau, nei išsaugoti santykių šilumą šiandien.

Šaltinis http://seimairnamai.eu