Mūsų pasaulyje egzistuoja įvairūs intelekto tipai – erdvinis, loginis-matematinis, verbalinis-lingvistinis, muzikinis, kūniškas-kinestetinis, gamtinis, egzistencinis, tarpasmeninis-emocinis. Mokyklose vaikams padeda vystyti iš esmės vien loginį-matematinį intelektą, o dar – lingvistinį. Dažniausiai visiškai neatsižvelgiama į emocinį. O juk būtent šis intelekto tipas padeda susikurti sau komfortiškiausią gyvenimą.

Emocinis intelektas – tai žmogaus sugebėjimas intuityviai suprasti emocijas, troškimus, ketinimus – tiek savus, tiek svetimus. O taip pat sugebėjimas kontroliuoti ir sėkmingai valdyti visus šiuos faktorius. Tokie žmonės lengvai randa bendrą kalbą su kitais. Žino, su kuo ir apie ką kalbėti, o su kuo geriau patylėti. Tai būtent tie žmonės, kurie suras išeitį iš, atrodytų, visiškai beviltiškos situacijos. Aplinkiniai dažniausiai žvelgia į juos su simpatija.

Žmogaus intelekto tipas priklauso nuo to, kokios jo smegenų dalys dirba aktyviausiai. Šis aktyvumas negali apimti visų smegenų dalių, jo tam paprasčiausiai neužteks. Dėl to skirtingi sugebėjimai mumyse reiškiasi skirtingai.

Tačiau niekas nekliudo specialiai vystyti ir treniruoti įvairių trokštamų smegenų įgūdžių. Emocinis ir loginis intelektas, pavyzdžiui, visiškai nepriklauso vienas nuo kito. Visiškai paprasta ugdyti juos drauge arba neugdyti nė vieno. Kartais pasitaiko, kad įsijautę į vieno ar kelių intelektų (loginio ir lingvistinio, pavyzdžiui) ugdymą, pirmūnai pamiršta ar neskiria dėmesio bendravimui su klasiokais, draugais. Tada jų sugebėjimas bendrauti, surasti bendrą kalbą su žmonėmis paprasčiausiai netreniruojamas.

O be įgūdžio spręsti nedideles problemas, nesusipratimus, gyvenimiškus uždavinius jie išmoksta užsisklęsti savyje ir bėgti nuo neišspręstos problemos. Nesunku susiprotėti, kaip tai atsilieps tolimesniame gyvenime.

Nuo mažų dienų mums teigiama, kad visus prizus, visą šlovę susiglemžia žmonės su aukštu intelekto koeficientu, pagrįstu standartinėmis, konkrečiomis mokyklinėmis disciplinomis. Gaila, bet šita taisyklė turi pernelyg daug išimčių.

Įpratinti manyti, kad svarbiausia gyvenime  – turėti aukštą intelekto koeficientą, pagrįstą mokykloje dėstomomis disciplinomis, mokslus baigę jaunuoliai patenka į pasaulį, kuriame nėra jų pamėgtų disciplinų ir niekas nieko nevertina pažymiais. Jaunuoliai praranda orientaciją. Pasaulis jiems atrodo apimtas chaoso, kur viskas ne taip, kaip aiškino mokykloje.

Mokykloje gana sunku žmonėms, kurie pasižymi kitomis intelekto rūšimis (pavyzdžiui, muzikiniu ar kūnišku-kinestetiniu), bet visiškai “nedraugauja” su loginiu intelektu. Kai kurie iš jų tampa depresyviais trejetukininkais. Kai kuriems pavyksta tiek adaptuotis, kad išiugdo savyje emocinį intelektą.

Pavyzdžiui, jie mokosi susitarti su klasiokais, kad drauge pastudijuotų mokymo medžiagą ar kad duotų nusirašyti, išspręstų uždavinius už juos ir t.t. Sutikite – kad kitiems žmonėms kiltų noras tau padėti tokiame reikale, reikia išmokti jiems patikti ir, kas ne mažiau svarbu, mokėti sėkmingai tartis ir susitarti.

Taip ir gaunasi, kad klasikinis dvejetukininkas tapo klasikinio pirmūno viršininku. Juk dvejetukininkas nuo vaikystės išsiugdė įgūdį tartis, išsisukti, “išsivartyti” sunkioje situacijoje ir įsigudrinti priduoti kontrolinį, net jei praleido temą, o pirmūnas, ištikus nestandartinei situacijai, užsisklendžia savyje.

Teisingumo dėlei reikia pažymėti, kad pasitaiko atvejų, kai ir pirmūnas išsiugdo emocinį intelektą ir pasiekia sėkmę. O ir dvejetukininkai gali neturėti bendravimo įgūdžių. Viskas priklauso nuo situacijos ir auklėjimo.

Mokykitės girdėti save ir kitus žmones. Mokėkite valdyti emocijas ir sutarti su kitais. Tai ir yra raktas į sėkmę.

Šaltinis

www.seimairnamai.eu