“Tiesiog nerėkite – vienas atsakymas”, – trumpai paaiškino”Psichologijos namai” psichologė Dorota Oleškevič. “Tuomet viskas aišku, galime skirstytis”, – šyptelėjo į MK susitikimą-seminarą susirinkusios mamos.

Pabandėme sugaudyti svarbiausias psichologės išsakytas įžvalgas ir mintis šia tema, kuri labai aktuali ir neišsemiama. Atrodo, viskas aišku, bet ne taip paprasta, kaip gali pasirodyti.

Atsakykite sau į klausimus: Kaip jaučiatės, kai šaukiate ant vaikų? O kodėl negalite nerėkti? Kas jus provokuoja? O kaip jaučiatės, kai nerėkiate?

Kas provokuoja pyktį ir rėkimą? Mamos ėmė vardinti:

-dvejų metų vaikas mušasi su sesėmis, broliais ir aš negaliu nerėkti, nes jie nenustoja tai daryti;

-mano vaikas kandžiojasi darželyje;

-kas rytą pykstamės, nes labai lėtai rengiasi, o mes nuolat vėluojame;

-pastoviai atsikalbinėja;

-šunį už uodegos tampo.

Tai, ką sakote, yra viskas apie jus – apie mamas ir tėčius. Jūs rėkiate dėl to, nes nežinote, ką daryti su savo emocijomis.

Ar žinote, ką jaučiate, kai rėkiate? Pyktį, bejėgiškumą, įniršį, bet nežinote, kaip padėti savo vaikams vienoje ar kitoje situacijoje.

Viena iš pagrindinių emocijų – pyktis. Kodėl žmonės pyksta:

-kai yra ne taip, kaip jie nori;

-kai kažkas nepateisina jų lūkesčių;

-kai vaikas nepadaro, kaip tėvai nori.

Pyktis kyla dėl to, jog mes nepatenkiname savo porekių!!! Atminkite – pykti normalu. Rėkti, kai pykstam, irgi normalu. Nesvarbu, ant ko pykstame – ant vyro, draugų, vadovo ar vaikų. Mes turime teisę pykti taip, kaip mokame pykti.

Paanalizuokite, kokie jūsų poreikiai yra nepatenkinti, kai būnate su vaikais?

Mes norime viską kontroliuoti. Dažniausiai viską vežame ant savo pečių – nuo vaiko mitybos, auklėjimo, ugdymo, buities ir pan. O kur dar rasti laiko savo hobiams, paplepėjimui su draugėmis, grožio procedūroms. Kontroliuojame tada, kada kažko bijome. Bijome, nes nepatenkinti mūsų poreikiai – gal kad tapsime pilka mase, sėdėdamos vien tik namuose su vaikučiu, kad būsime tik namų šeimininke, tada lieka ambicijos nepatenkintos ir pan.

Mamos jaučiasi bejėgės, nes jos atiduoda visą save. Jos nori ir gražiai atrodyti, ir pailsėti, joms labai reikia palaikymo, ypač iš savo vyrų, partnerių. Taip, tėčiai labai padeda vaiko priežiūroje, bet kalbame ir apie jūsų, mamų-moterų poreikius. Jūs irgi nori būti svarbios, norite pagarbos, matymo (tai reiškia, kad vyras matytų jus ne tada, kai esate graži, bet matytų, kai būnate liūdna, kai nesiseka, kai esate bejėgė, kad pykstate ar bijote..)

Kaip vyrai mato jūsų poreikius? 

Ar jie žino, kokie jūsų poreikiai? Ar vyrai patenkina jūsų asmeninius poreikius – apkabinimo, pabučiavimo, paglostymo…Ar sako: eik pamiegok, aš pabūsiu su vaiku. Šeima visada yra du žmonės. Mamos poreikį turi patenkinti tas žmogus, kuris yra šalia – tai vyras ar gyvenimo partneris, nes vaikas labai daug išsiurbia iš mamos (ypač iki trejų metų), nes mama vaikui yra pagrindinis palaikymas. Jam tai gyvybiškai svarbu.

Kuo svarbus laikotarpis iki 3 metų?

Žmogaus gyvenimo laikotarpis iki 3 metų ypatingai svarbus – formuojasi savimonė, gėdos jausmas, savarankiškumas, pasaulėžiūra, čia formuojasi santykiai, kaip bendrausime su kitais žmonėmis vėliau. Tai pažinimo laikotarpis. Vaikas turi suprasti, kad pasaulis yra saugus. Saugumą iki trejų jis jaučia ir gauna tik iš mamos, tai prigimtiniai dalykai.

Mokslininkai sako, kad motinystės instinkto kaip tokio nėra. Galbūt, bet žinokite vieną dalyką – mamos jaučia vaiką kitaip, ypač iki trejų metukų. Iki pusantrų metukų vaikas suvokia, kad mama ir jis yra vienas kūnas. Nuo trejų metų įvyksta atsiskyrimas ir tada jau reikalingas tėtis.

Vaikas iki trejų metų pasaulį supranta tik per mamą, per jos emocijas. Kai mama nejaučia iš vyro, iš aplinkos palaikymo, jei nuolat jaučia baimę, vaikas taipogi jaučia mamos emocijas, perima jas. Tokio amžiaus vaikas jaučiasi taip, kaip jūs.

O tėčio ypatingas vaidmuo prasideda, kai vaikui sukanka treji. Tada prasideda socializacija.

Parodykite vaikui, kad pasaulis saugus… savo pavyzdžiu. Jei jūs šaukiate, rėkiate ant vaiko, vadinasi, jūsų kažkurie poreikiai nepatenkinti. Gal kažko vyras nepadarė, gal atsitiko kažkas darbe, jūs išsiliejate ant vaiko, juk taip saugiau.

Žmogus jaučiasi nelaimingas, kai jos poreikiai lieka nepatenkinti.

Pavyzdžiui, kodėl vaikas kandžiojasi? Nes kažkoks jo poreikis yra nepatenkintas, galbūt jis jaučiasi nesaugus. Mažas vaikas nemoka pasakyti, kodėl. Gal jis pasijuto kažkuriuo momentu nesaugus – ir tada jis ginasi. Mes, mamos, atpažįstame jo emociją, pyktį. Vaiko ožiukai, rėkimas ar kandžiojimasis – tai signalas, kad jis jaučiasi nesaugus, kažką nori pasakyti.

Jokiu būdu netenkinkite savo poreikių vaiko sąskaita.

Liūdniausia, kai mes patenkiname savo poreikius vaikų sąskaita. Aš jaučiuosi pavargusi, pykstu ant vyro, bet ant jo nerėkiu – o projektuoju savo poreikį į vaiką pasąmoniškai.

Atminkite! Vaikai neturi tenkinti mūsų poreikių. Energija turi judėti iš tėvų į vaiką, o ne priešingai. Vaikas turi turėti savo vaikystę. Jis turi lipti, dūkti, viską čiupinėti, eiti, lipti, pažinti pasaulį. Jūs, tėvai, turite patenkinti jo saugumo, meilės poreikį.

Ką daryti, jei norisi rėkti? 

-Pirmiausia pagalvokite, ko nepadariau sau ar vyrui, o jei visgi norite išsirėkti, vėliau pagalvokite, kodėl.

-Kodėl mes rėkiame ant vaikų? Kai nežinome, ką daryti. Kai jaučiame bejėgiškumą. Didžiausia bausmė vaikui – kai negauna prisilietimo. Jei mes jį glostome, apkabiname, tada jis jaučia palaikymą, meilę. Jei mušame – suteikiame neigiamą kontaktą. Mušamas vaikas jaučia, kad yra vertas tik tokių prisilietimų. Pamąstykite apie tai.

Kai nežinome, ką daryti, kai pvz. vaikas kandžiojasi, mes jaučiamės bejėgės, tada atsiranda pyktis, nesąmoningai baudžiame vaiką už tai. Iš bejėgiškumo norime kitus nubausti (ar tai būtų vaikas, vyras, kitas žmogus…).

Kai rėkiame, šaukiame ant vaiko, tai parodo mums, kad esame niekam tikusios (psichologijoje tai vadiname kompleksais). Kartais galima rėkti, bet po to pagalvokite – su kuo nesusitvarkiau, kokia to priežastis?

Atminkite, kad vaikai yra jūsų veidrodžiai. Jie perima jūsų gestus, mimikas, žodžių manierą. Jei jūs ant jo šaukiate, jie šauks ant jūsų.

Dirbkite su savimi.

Kaip jūs pačios buvote auklėjamos, prisiminkite, gal yra vidinių traumų iš vaikystės. Yra kažkokie dalykai, kurie mūsų viduje paslėpti. Kartais taip giliai, kad bijome į tą skylę pažiūrėti, į tą nepatinkantį mums bruožą. Staiga vaikai ima ir parodo tai, kas paslėpta mūsų viduje. Staiga vaikas ima elgtis kaip jūs. Tada supykstame, nes vaikas kaip veidrodį parodė mane. Automatiškai už tai baudžiame vaiką, nes norim perdaryti, norime, kad jis būtų geresnis nei mes.

Ką daryti? Dirbkite su savimi, pradėkite save gerbti. Klausykite savo širdies, visada pamąstykite, kodėl pykstu ant vaiko.

Jei mes šaukiame ant vaiko – tai signalizacija, ženklas. Tai kažką rodo, pasako mums. Padėkokite savo pykčiui, kad jis rodo galbūt jūsų gėdos jausmą, bėjėgiškumą, gal jaučiatės blogai. Padėkokite sau, vaikui.

3 sekundės

Kaip susivaldyti? Pirmiausia atpažinkite savo emocijas (tai būtų idealu), atpažinkite savo pyktį, įvardinkime jas (aš pykstu), ir nurimkime LYGIAI TRIS SEKUNDES. Ateina noras rėkti – sustokite ir suskaičiuokite bent iki trijų. Pamažu išmoksime susivaldyti.

Sėkmės.

Autorė Dorota 

Šaltinis http://www.psichologijosnamai.lt/