KĄ APIE MIRTĮ PASAKOTI VAIKAMS?

Prieš visus šventuosius kviečiame mūsų skaitytojus kartu pamąstyti, ką ir kada apie mirtį turi žinoti vaikai. Ar reikia mūsų atžalas kartu vestis lankyti mirusiųjų kapų? Ką atsakyti į mažųjų smalsučių užduodamus klausimus? O gal galima Vėlines paversti ne liūdna, o labai gražia ir prasminga diena, kai dalinamės prisiminimais, gražiausiomis akimirkomis apie tuos, kurie išėjo anapilin. Galbūt ši diena yra tinkama papasakoti savo kilmę, parodyti giminės medį, papasakoti savo atžaloms apie savo vaikystę? Į šiuos ir kitus klausimus mums skuba atsakyti „Vaikų linijos” savanorių mokytojos Miglė Motiejūnaitė ir Gintė Jaseliūnaitė.

Nuo kokio amžiaus galima kalbėti apie mirtį su vaiku, o iki kada klausimo šiek tiek privengti?

Mirties suvokimas susideda iš trijų komponentų: negrįžtamumo – tai suvokimas, kad gyvi objektai miršta ir jų fizinis kūnas nebegali vėl gyventi dar kartą; ne funkcionalumo – suvokimas, kad visos gyvam organizmui reikalingos funkcijos nustoja egzistuoti po mirties; universalumo principas – visi gyvi organizmai miršta.

Maži jaunesni negu penkių metų vaikai mirtį gali suvokti kaip būseną panašią į miegą iš kurio galima atsibusti arba kaip kelionę, iš kurios galima grįžti, kaip ligą nuo kurios galima pasveikti (Nagy 1948; cit.pgl Speece, Brent 1984). Taip pat maži vaikai gali manyti, kad mirties galima išvengti ir tai gali padaryti ypatingi žmonės, kurie turi neįprastų galių arba yra sumanūs. Todėl į tokius ar panašius klausimus, kaip “ar mirę žmonės gali vėl atgyti, gyventi? ar miręs žmogus gali jausti? ar miręs žmogus gali kvėpuoti?” penktojo gimtadienio dar neatšventę vaikai dažniausiai atsakys teigiamai.

Moksliniuose tyrimuose pastebima, kad 5-7 metų vaikai jau gali suprasti visus tris komponentus, kurie siejami su mirties sąvoka. Todėl vyresni nei 5 metų vaikai pradeda suprasti, kad mirtis yra negrįžtamas procesas, kai žmogaus kūnas praranda pagrindines funkcijas.

Ar papasakojus vaikui apie mirtį nesukelsime jam papildomų baimių? Ką reikėtų atsakyti į tokius klausimus: „ar ir tu mamyte (tėveli) mirsi? Ar mirsiu ir aš?”

Pastebima, kad pasakoti vaikui apie mirtį reiktų tuomet, kai jis tuo iš tiesų domisi. Manoma, kad jeigu vaikas klausia, jis jau gali būti pasiruošęs išgirsti atsakymą. Dažniausiai papildomos baimės kyla tuomet, kai tėvai pasakoja apie mirtį užuolankomis ir vartodami netikslias sąvokas. Kai apibūdinant mirtį naudojami tokie žodžiai kaip “užmigo”, vaikas gali pradėti bijoti eiti miegoti. Jeigu mirtis bus pristatoma kaip kelionė į dangų, vaikas gali norėti keliauti kartu su mirusiu artimuoju. Įvairios istorijos, pasakos apie mirtį sukelia vaikui daugiau painiavos, negu aiškumo. Net jei ir mažesni vaikai nesupranta mirties, nereiškia, kad nuo jų reikia slėpti patį mirties faktą. Jeigu vaikas iki penkių metų klausia ir domisi tuo, kas vyksta laidotuvių, Vėlinių metu, svarbu jam atsakyti taip, kaip iš tiesų yra, nesistengiant sukurti pasakos, kuri apsaugotų vaiką nuo tiesos (Chadwick 2012). Todėl naudinga aiškiai įvardinti, kas yra mirtis, nesistengiant neva apsaugoti vaiko, nes būtent kalbėjimas užuolankomis ir sukelia vaikui nepagrįstų baimių.

Galvojant apie tai, ką vis dėlto atsakyti į vaiko klausimus, svarbu suprasti, kad nėra teisingo atsakymo. Niekas nežino, ką tiksliai reiktų atsakyti. Tokiais atvejais padeda tiesiog atviras ir nuoširdus santykis su vaiku (Seibert, Drolet, Fetro 2003).

  • Viena svarbesnių taisyklių atsakant į vaikų klausimus: pasitikslinti, ar tikrai tinkamai supratote vaiko klausimą. Kartais vaikai tenori žinoti paprastą atsakymą, pavyzdžiui, vaikas klausdamas iš kur atsiranda vaikai, galbūt nėra tiek susidomėjęs kaip užsimezga vaisius, tiesios tą dieną jis girdėjo draugo pasakojimą, apie tai, kad jis gimė vietinėje ligoninėje, todėl klausdamas ji norėjo sužinoti, kokiose ligoninėse kiti vaikai gimsta. Todėl kai vaikas klausia kokios nors klausimo, vertinga pasitikslinti: kaip tau kilo šis klausimas?
  • Jeigu vaikas mažesnis, vertinga naudoti trumpus atsakymus su konkrečiomis sąvokomis.
  • Kai apibūdinti mirtį naudojami tokie žodžiai kaip “užmigo”, vaikas gali pradėti bijoti miegoti, jeigu mirtis bus pristatoma kaip “kelionė į dangų”, vaikas gali norėti keliauti kartu.

Klausimai, kurių gali klausti vaikai, ir galimi atsakymai:

Ką reiškia mirtis?

Mirtis tai, kai kūnas nustoja veikti. Kartais tai nutinka, kai žmonės būna labai seni arba suserga sunkia liga, kurios daktarai nebegali pagydyti.

Kur būna žmogaus kūnas kai jis miršta?

Žmonių ir gyvūnų kūnai dažnai užkasami po žeme.

Kodėl geri žmonės miršta?

Mirtis nėra bausmė blogiems žmonėms, todėl miršta kartais ir tie, kurie mums yra labai brangūs ir geri.

Ar aš irgi mirsiu? O tu irgi mirsi?

Mūsų visų kūnas ilgainiui pavargsta ir jis nebegali taip gerai veikti, todėl kūnui nusilpus, žmogus miršta. Kartais žmonės miršta, nes kūną nuvargina ne tik amžius, bet ir liga, todėl mes lankomės pas gydytojus ir pasitikrinam sveikatą.

Tu sergi ar tu mirsi?

Įprastai žmonės miršta kai jie pasensta, daktaras man davė vaistų, panašu, kad tai tik peršalimas, tikiu, kad tikrai nuo jo pasveiksiu ir nenumirsiu.

(Goldman 2009).

Artėja Vėlinės. Ką apie šią dieną turėtume papasakoti vaikams? Ar ši diena tinkama vaikui pranešti apie egzistuojančią mirtį? Ką vaikui sakyti važiuojant ant artimųjų kapų uždegti žvakučių?

Vėlinės – diena, kai prisimename mirusius artimuosius, lankome jų kapus. Tai viena iš tinkamų progų pradėti kalbėti su vaiku apie mirtį, kas vyksta, kai žmogus miršta, kokie gali kilti jausmai ir ką su jais daryti. Taip pat svarbu ir pasakoti apie Vėlinių dieną, perteikti savo šeimos tradicijas.

Kaip minėjome ankščiau, kalbant su vaiku reiktų atsižvelgti į jo amžių, parodytą susidomėjimą šia tema ir kalba turėtų būti gana konkreti, aiški, suprantama vaikui. Apie Vėlines galima pradėti kalbėti jau iš anksto, pvz.: kelias dienas prieš tai papasakoti, kokia diena artėja, kuo ji svarbi jūsų šeimai ir ką įprastai veikiate, kokias turite tradicijas. Galima aptarti, kuo vaikas norėtų prisidėti prie šeimos narių prisiminimo, pvz.: pasidalinti prisiminimais apie artimus žmones, išrinkti žvakeles, padėti tėvams tvarkant kapus ir pan.

Pačią Vėlinių dieną galima visiems kartu nuo ryto pasiplanuoti dieną, vaikui papasakoti, kokie kapai ir kodėl bus lankomi, kuo tie žmonės yra svarbus jūsų šeimai. Nuvykus lankyti kapų kartu su vaiku, uždekite žvakutes ir padėkite prie kiekvieno žmogaus kapo, papasakojant, kuo tas žmogus svarbus, pasidalinant prisiminimais apie jį. Na o jei vaikas dar yra matęs, pažinojęs tą žmogų, galima prisiminti kartu, taip pat galima pasiūlyti vaikui mintyse pasiųsti palinkėjimą, gerą mintį artimajam. Svarbu palikti erdvės ir pasidalinimui apie jausmus. Jei vaikas geba juos išreikšti, galima klausti, kaip jis jaučiasi prisimindamas, galvodamas apie tuos artimuosius, kurių nebėra šalia. Jei sudėtingiau išreikšti savo jausmus, galime parodyti pavyzdį ir patys įvardinti, kaip jaučiamės, pvz.: “prisimindamas tavo močiutę, jaučiu ilgesį ir liūdesį”, “nors ir liūdna, kad dėdės nėra šalia mūsų, tačiau prisimindama vasaros keliones prie jūros, jaučiuosi džiugiai”.

Autorė Dovilė Palubinskienė

RAŠYTI KOMENTARĄ