Kai mūsų vaikai blogai elgiasi, mes puolame juos bausti, atimame žaislus arba ignoruojame isteriką. Tačiau iš tikrųjų, jiems labiausiai reikia, kad tėvai tiesiog apkabintų. Gydytojas Azin Graff pasakoja, kodėl mūsų paguoda reikalinga vaikams, kai jie „kovoja“.

Sunku įsivaizduoti, kad vaikas blogai elgiasi, o jūs prieinate ir apkabinate jį. Tėvai bijo, kad tokiu būdu pritars vaiko nepaklusnumui ir blogam elgesiui, todėl pripratome bausti, atiminėti žaislus, ignoruoti isterikas ir demonstruoti savo abejingumą.

Tačiau prisiminkite savo sunkias dienas, kai užpuldavote savo artimą žmogų dėl kokio nors menkniekio. Viskas, ką tuo metu jautėte ir ko jums reikėjo – kad jus apkabintų ir nuramintų.

Ar kada prašėte ko nors, kad jus apkabintų? Jeigu taip – argi tai nėra laimė, kad jūs ir jūsų partneris galite būti atviri, pasitikintys, pažeidžiami?

Jeigu ne, pagalvokite, kodėl? Gal jums net neateidavo į galvą, ko būtent jums reikėjo įtampos atslūgimui? Gal pykčio priepuolio metu, kai „gynėtės“, mažiausiai galvojote apie apsikabinimus.

Ginčo metu, kai užvaldo emocijos, kai esame įtampoje, yra sudėtinga racionaliai mąstyti. Pavyzdys, kaip vystosi prefrontalinė smegenų žievės dalis (daugiausiai atsakinga už planavimo ir sprendimų priėmimo sugebėjimus) vaikuose, leidžia mums suprasti, kad jiems yra žymiai sudėtingiau išreikšti savo mintis jaučiant stresą.

Mes, suaugusieji, turime tobulesnius verbalinius įgūdžius ir labiau išvystytas smegenis, tai padeda mums ramiau išreikšti save ir savo poreikius. Vaikai tik vysto savo gabumus ir proto sugebėjimus. Todėl tėvams ir globėjams reikia mokyti vaikus efektyviai valdyti savo emocijas, kad sustiprintų pozityvius sunkumų įveikimo mechanizmus.

Apkabinant vaiką ir patikinant jį, kad viskas yra tvarkoje, jūs jį nuraminate ir neleidžiate įsitvirtinti blogam elgesiui. Jūs jį nuraminate, kad jis galėtų jus išgirsti ir suprasti.

Paprastas apsikabinimas gali jam pranešti:

* Tu reiški man viską.
* Aš myliu tave nepaisant nieko.
* Aš matau, kad tu mokiniesi, aš esu čia, kad tau padėčiau.
* Tu nesi vienas, mes kartu.
* Aš matau kaip tau dabar sunku.
* Aš priimu tavo emocijas ir jausmus.
* Tavo jausmai ir emocijos – tai nesi tu.
* Tavo elgesys ir tavo klaidos nieko nesako apie tave.
* Aš noriu tau padėti save suprasti.
* Pasitikėk manimi.

Kai jūs nuolatos įrodote savo vaikams, kad jie nėra „blogi“, net kai jie blogai elgiasi, jų elgesio modelis keičiasi. Taip jie supranta, kad daugiau nereikia maištauti, kad nereikia vaidinti nepaklusnaus vaiko.

Jie mokosi save nuraminti, kai girdi jūsų patikinimą („mane dar myli, aš neprivalau būti blogas, aš galiu būti naudingas“). Esant ramios būsenos jie geriau įsisavina ir apdoroja pateikiamą jiems informaciją.

Mūsų auklėjimas bus rezultatyvus, jeigu mokinsime vaikus būti ramius, padėsime jiems pažinti kitokius elgesio modelius. Ir, be to, jaučiant mūsų tarpusavio ryšį, vaikai labiau mus gerbia ir nori daugiau pasiekti savo gyvenime.

Gal ir sudėtinga pakeisti mūsų požiūrį į vaikų auklėjimą, į tėvystę, ypač kai metų metais girdėjome apie vieną ir tą patį būdą kaip nutraukti vaiko „blogą“ elgesį. Šis procesas reikalauja visada atsiminti, kaip mūsų požiūris į vaikų elgesį paveikia mūsų atsakomąją reakciją. Kartais tampa sunku susilaikyti ir mes akimirksniu įsiplieskiame ginčo su vaiku metu.

O dabar iškvėpkite, pasikalbėkite su kuo nors, kuo pasitikite, apie savo jausmus ir nepamirškite apsikabinti. Vaikų auklėjimas – tai kelionė, kurioje mes keliaujame kartu.