Vaikas gimsta laisvas. Laisvas nuo baimių, kaltės, prietarų ir kito šlamšto, kuriuo apsikrovę gyvena suaugusieji. Vienas iš mano tikslų – padaryti taip, kad mano vaikai būtų laisvi ir liktų tokiais jeigu ne visada, tai kaip galima ilgiau.

Kai gimė vyresnioji, supratau, kad stoviu ant kupsto vidury didelės pelkės. Ne taip maitinu, ne taip rengiu, nežinau pakankamai dainelių, paskui – ne taip kalbu, ne taip paaiškinu, rėkauju, nemoku atsiprašyti, nesugebu sulaikyti susierzinimo, nepakankamai ugdau, per mažai ugdau, per daug ugdau, o kodėl pas ją patamsėjo paakiai ir tokia plona oda, per daug filmukų, ne tą miestą pasirinkome gyventi, nors, ne, visai normalų, tiesiog esu siaubinga mama, nors gal ir ne, turbūt esu pakankamai gera, viskas puiku, o gal ir ne, viskas ne taip jau ir gerai…

Knygos apie vaikų auginimą parašytos tam, kad padėtų kenčiantiems tėvams, o ne sukeltų jiems kaltės jausmą. Tačiau kuo daugiau aš skaičiau, tuo labiau įsitikinau, kad viską darau ne taip. Gavosi užburtas ratas: man gėda ir baisu, aš darau klaidas – einu skaityti kaip ištaisyti klaidas ir daryti teisingai – pasibaisiu, kad viską dariau neteisingai ir jaučiu dar didesnę kaltę ir baimę vėl suklysti – dėl nervų vėl darau klaidas su vaikais ir taip gaunasi, kad užkrečiu ir juos savo baime ir gėda, o tada dar labiau kenčiu.

O jei dar kažkas iš šalies suabejoja mano kaip mamos kompetencija – viskas, gesinkit šviesą.

Ir tik paskui, padėjusi daug pastangų, prisiminiau, kokiu tikslu skaičiau – kad ištaisyčiau klaidas ir paskui viską daryčiau teisingiau ir geriau. Gavosi man tai tik po labai skausmingos nuosavų baimių, nepilnavertiškumo, gėdos ir kaltės jausmų, kuriuos atsinešiau dar iš vaikystės, analizavimo. Labai bjauru ir baisu šiame procese atrasti, kad kalbi vaikui tas pačias frazes, kurias girdėjai vaikystėje ir, kaip tada atrodė, niekada gyvenime nieko panašaus nepasakysi saviems vaikams. Tačiau kol viduje nėra ramybės ir tvarkos, visas tas pragaras veršis į išorę.

Man labai norisi, kad mano vaikai save mylėtų, būtų nuoširdūs, sąžiningi su pačiais savimi ir kitais, laisvais ir pasitikinčiais. Visa tai išugdyti galima tiktai su meile ir ramybe.

Baimė būti nemylimu, pamestu ir, kaip pasekmė – nemeilė sau

Negalima sakyti: „Aš tave čia paliksiu“, „Tave pasiims policininkas (ragana, baubas)“, „Kam tu toks reikalingas?“, „Daugiau niekada su tavimi nesikalbėsiu“, „Už ką man tokia bausmė“, „Atiduosiu tave į vaikų namus, tegu ten auklėja“… Na, žodžiu, suprantama…

Baimė būti „blogu“ ir gėda būti savimi

Čia yra tai, kas provokuoja jau paaugusių vaikų, o paskui ir jau suaugusių žmonių dvigubą gyvenimą, baimę ir nenorą pripažinti savo klaidas, atsiprašyti. Kai vaikas negali teisingai susidoroti su savo poelgiu, negali prisipažinti, nes jam tai nesuteikia galimybės ištaisyti situaciją ar bent jau atsiprašyti.

„Tau turi būti gėda“, „Normalūs vaikai taip nedaro“, „Viskas, jau per vėlu atsiprašinėti“, „Dabar gali daryti ką nori, viskas“… Vėliau visa tai gali transformuotis į baimę išbandyti kažką naujo, kardinaliai keisti gyvenimą. Žmogus įstringa, kadangi bijo nesėkmės, bijo nepateisinti lūkesčių, jis nesupranta, kad nesėkmė – tai irgi patirtis, žinių šaltinis.

Baimė būti išjuoktam

Kai vaikas (o paskui ir suaugęs) gėdinasi kalbėti apie tai, kas jį giliai sujaudino, kelia nerimą, kai jam gėda kalbėti apie savo jausmus, svajones ir planus, kai jis bijo netgi atrodyti taip, kaip jam norisi.

„Pažiūrėk, į ką tu panaši?“, „Kas gi taip rengiasi?“, „Ko nosį nukabinai? Kad man tavas problemas“, „Oi, galima pagalvoti, kad tai svarbiausias dalykas pasaulyje“. Šaipymasis, nuvertinimas, ironija, sarkazmas… Iki tam tikro amžiaus vaikas nesupranta, kas tai per dalykai ir jis viską suvokia tiesiogine prasme. Tai suformuoja nepasitikėjimą savimi, daro įtaką profesijos, partnerio pasirinkimui.

Baimė ir gėda kalbėti apie savo jausmus, reikšti emocijas, o vėliau nemokėjimas apginti savo nuomonę, paprieštarauti kitam žmogui

Pyktis – normali reakcija į riksmą ar įžeidimą. Pyktis, o ne baimė. Dėl to svarbu, kad vaikas neprarastų šio sugebėjimo užpykti, net jeigu tėvai perlenkia lazdą ir visiškai paleidžia vadžias.

Ir jokių frazių, tokių kaip: „Tu kuo save laikai?“, „Tu ką – ypatingas?“, „Nesiginčyk su suaugusiu!“, „Sėdėk ir tylėk“. Plius dar ir stereotipai, susiję su lytimi: „Nusišluostyk snarglius, vyrai neverkia“, „Tu gi mergaitė, liaukis rėkti ir keiktis, tai negražu“, „Tavęs tokios kvailės niekas į žmonas neims“.

Gėda kalbėti apie su lytimi susijusius dalykus, fiziologiją, santykius

Kai vaikui draudžiama domėtis savimi, lyčių skirtumais, kai nesuteikiama jo amžių atitinkanti informacija, laukia labai liūdnos pasekmės. Pradedant nemokėjimu/drovėjimusi suformuluoti skundą dėl savijautos gydytojui ir baigiant nemokėjimu duoti atkirtį psichologiniam ar fiziniam smurtui.

Apskritai man, žinoma, norėtųsi, kad mano vaikai nieko nebijotų ir nesigėdintų, mokėtų kritiškai mąstyti ir vertintų save. Aš noriu, kad jie nebijotų manęs, tėvo, giminaičių ar svetimų žmonių, tačiau kad dirbtų jų savisaugos instinktas. Ir dėl to pati mokausi nebijoti ir nesigėdinti, kadangi šie dalykai persiduoda vaikams greičiau už- gripo virusą.

Gyvenimas, pastoviai jaučiant gėdą, kaltę ir baimę yra nepakeliamas ir destruktyvus. Nei mums, nei vaikams tokio tikrai nereikia.

Šaltinis http://seimairnamai.eu/