Turbūt nėra vaiko, kuris nelauktų Kalėdų Senelio, ir ne vien dėl to, kad gautų dovanėlę. Visi vaikai nors prieš Kalėdas stengiasi būti geresni, klausyti tėvelių, kad galėtų pasakyti, kokie geri buvo, ir sulauktų Kalėdų Senelio pagyrimų. Tačiau… metai bėga, vaikai sužino, kad Kalėdų Senelis „netikras“, ir ši graži iliuzija ima blėsti. Ar tai nėra trauma vaikui? Gal ši tradicija apskritai nėra reikalinga ir pasakos apie Kalėdų Senelį yra tiesiog, nors ir „geras“, bet melas? Šia kalėdine tema kalbame su psichologe Jolanta Lazutkiene.

Ar šiais laikais vaikai tiki Kalėdų seneliu? Ar jie priima tai kaip tradiciją?

Manyčiau, kaip nėra vaiko, netikinčio pasakomis, taip nerasime vaiko, kuris niekada netikėjo Kalėdų Seneliu. Tik gali skirtis amžius, nuo kada‚ „subyra“ tikėjimo Kalėdų Seneliu ir stebuklais pilys. Tai priklauso ir nuo aplinkos, kurioje vaikas auga (ar turi vyresnių brolių, seserų, nuo tėvelių pastangų), ir nuo to, su kokio amžiaus vaikais bendrauja, nuo vaiko subrendimo. O šiandieninio Kalėdų Senelio tradicija nėra tokia jau sena ar nuo neatmenamų laikų. Ji siekia XIX amžiaus vidurį.

Ar toks tikėjimas duoda ką nors teigiama?

Tikėjimas Kalėdų Seneliu skatina dėmesingumą vieni kitiems, susitaikymą, dosnumą, atlaidumą, rūpestingumą, sugebėjimą dalintis. Negalima nepaminėti, kad tikėjimas tuo stebuklingu raudonai apsirengusiu seneliu teigiamai veikia ir vaiko kūrybinį mąstymą, simbolinį pasaulio suvokimą, vaizduotę. Norėdami nudžiuginti savo artimus žmones, pasinaudojame savo išradingumu, kūrybiškumu, kad kiekviena dovanėlė būtų išskirtinė ir miela tam žmogučiui, kuriam ją dovanosime. Beje, rašome ir gražius linkėjimus, kurie neretai būna iš pačių širdies gelmių. Pagalvokime, kaip yra svarbu vaikui, kuris yra laikomas neklaužada, dažnai baramas, taip pat gauti Kalėdų Senelio dovanėlę ir suprasti, kad ir jis yra mylimas, kad ir jam rodomas dėmesys. Suaugusieji, atsakydami į vaikų užduodamus klausimus, tokius kaip „Kur gyvena Kalėdų Senelis?“, „Kaip jis padeda dovanėles po eglute?“, „Kaip senelis paruošia kiekvienam vaikučiui dovanėlę?“ ir pan., skatina kūrybiškumą, nes, pasitelkus savo išmonę, reikia sugalvoti kuo įdomesnį atsakymą. Į šį pokalbį galima įtraukti ir vaiką, paklausus,ką jis apie tai galvoja. Vaizduotės lavinimas svarbus visiems vaikams, tačiau ypač labai svarbus patiems mažiausiems, kurie negali puikiai vystytis be geros vaizduotės. Fantazavimas lavina vaiko nepriklausomą ir kritinį mąstymą.

Be to, laukimas, šventinė nuojauta sukelia daug pozityvių emocijų, kas teigiamai veikia psichiką ir nervų sistemą, stimuliuoja ir stiprina imuninę sistemą, todėl didėja organizmo atsparumas neigiamiems aplinkos veiksniams. Tačiau, kaip kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį, taip ir tikėjimas Kalėdų Seneliu turi tiek teigiamą pusę, tiek ir neigiamų aspektų. Tiesa, nėra mokslinių tyrimų, įrodančių Kalėdų Senelio naudą ar žalą vaikams. O skatinti tikėti ar netikėti Kalėdų Seneliu reikia pasirinkti patiems tėveliams.

Kaip jo nesugriauti?

Jo nesugriauti neįmanoma. Taip, kaip neįmanoma sustabdyti žmogaus vystymosi, nes tam tikru augimo ir brendimo laikotarpiu asmuo patiria pasaulį tokį, koks jis yra realiai.

Ar vaikai patiria traumą, sužinoję, kad iš tikrųjų senelio nėra, kad tai išgalvota? Kiek didelė trauma vaikui, kai jis sužino, kad jam realiai juk buvo meluojama?

Kartais tiesą pasako patys tėveliai, nebeatlaikantys vidinės įtampos „gero melo“ kūrimo. Šis tikėjimas (Kalėdų Seneliu) anksčiau ar vėliau subyra. Pradžioje kai kuriems vaikams tiesos išaiškėjimas sukelia nusivylimą, kuris vėliau praeina. Vaikai yra pakankamai stiprūs ir sugebantys greitai atsigauti, kad įveiktų nemalonius jausmus, susijusius su suvokimu, kad Kalėdų Senelis nėra tikras. Tačiau daliai vaikų tiesa apie Kalėdų Senelį sukelia didesnės brandos jausmą, nes žino tai, ko dar nežino jaunesni vaikučiai, tikintys Kalėdų Senelio pasaka. Kai vaikai sužino tiesą, pastaroji jiems nepakenkia tiek, kad jie pradėtų nebetikėti tėvais. Beje, kiek aš žinau, į psichologus dar niekas nesikreipė dėl to, kad turi psichologinių problemų, nes jiems buvo sakoma netiesa apie Kalėdų Senelį.

Kiek ilgai vaikai tiki Kalėdų seneliu? Ar įmanoma ir ar reikia tą tikėjimą kuo ilgiau?

Nėra tiksliai nubrėžtos ribos, kai visi vaikai, sulaukę tam tikro amžiaus, pradeda nebetikėti Kalėdų Seneliu ir magiškąja realybe. Vaikai tuos pačius dalykus kiekvienu amžiaus tarpsniu suvokia skirtingai. Yra vaikų, kurie Kalėdų Seneliu tiki ir sulaukę vienuolikos metų. Kiti juo pradeda nebetikėti anksčiau. Amžiaus vidurkis, kai dauguma vaikų dar tiki Kalėdų Seneliu, yra septyneri metai. Tačiau anksčiau ar vėliau visi vaikai „praregi“, kad Kalėdų Senelis yra mitas. Vienerių ketverių metų vaikai gali suvokti konkrečius dalykus, tokius kaip elniai, rogės, Kalėdų senelį kaip tikrą asmenį. Tačiau jie dar negali suvokti abstrakčių sąvokų. Ketverių šešerių metų vaikai jau gali pradėti abejoti Kalėdų Senelio realumu ir užduoti su tuo susijusius klausimus, o sulaukę šešerių aštuonerių jau gali būti pasiruošęsuprasti, kad Kalėdų Senelis tikras, bet ne konkrečia prasme. Kaip tik šiame amžiuje pradeda vystytis gebėjimas abstrakčiai mąstyti, ir tai tęsiasi iki keturiolikos metų.

Yra nuomonių, kad nieko baisaus, jei vaikas netikės? Kiek jos teisingos arba ne ir kodėl?

Atsakymas į šį klausimą išsirutulioja kitų klausimų atsakymuose ir reikėtų vėl pasikartoti arba jis ne taip suformuluotas. Reikėtų patikslinti klausimą. Koks vaiko amžius turimas mintyse? Kaip minėjau, visi mažuliukai vienerių ketverių metukų vaikučiai tiki Kalėdų Seneliu, o vėliau, skirtingu laiku, juo tikėti nustoja visi. JAV ir Kanadoje atliktos apklausos, nepagrįstos mokslinėmis prielaidomis, parodė, kad du trečdaliai vaikų jautė pasididžiavimą, kai suprato tiesą apie Kalėdų Senelį, o pusė vaikučių patikino, kad jiems patiko Kalėdų Senelis, nors ir buvo netikras.

Ar gali būti geras melas? O gal to melu negalima pavadinti?

Melas yra melas (jis neigiamai veikia), o tikėjimas, paremtas sąžiningumu, yra teigiamas (sukelia teigiamas emocijas, pasitenkinimą). Tikėjime apie Kalėdų Senelį melas yra šio mito neigiamoji pusė, nes tėveliai, norėdami išlaikyti tikėjimą, turi meluoti vaikams, o tai nėra malonu ir dažnai sukelia vidinę sumaištį, diskomfortą. Žingsnis po žingsnio prieinamas „liepto galas“: pasidaro taip sunku ir nepriimtina visa ši neetiška situacija, o nebesuradus „teisingų“, pagrįstų atsakymų į vaiko pateiktus klausimus, kurie, beje, ir iki tol nebūna paremti tiesa, pasakoma tiesa apie Kalėdų Senelį. Profesorius R. Feldmanas yra pasakęs, kad Kalėdų Senelio mito propagavimas nėra blogiau nei sakyti: „kokia puiki suknelė“ arba „tu visiškai nepriaugai svorio“ ir pan. – visa tai laikoma socialiniu palaikymu. Taip pat nėra įrodyta, kad pasakos apie Kalėdų Senelį galėtų pakenkti ar būtų labai naudingos. Skatinti tikėjimą Kalėdų Seneliu ar ne, tai asmeninis kiekvieno tėvelio pasirinkimas. Nesvarbu, koks bus pasirinkimas, T. Howe teigimu, jis nepakenks jūsų vaikui.

O kaip paaiškinti, kodėl anksčiau vaikui buvo sakoma kitaip?

Skatinkime vaikus, kad jie patys sugalvotų atsakymus į klausimus, susijusius su Kalėdų Seneliu. Nemeluokime savo vaikams ir mokykime juos sakyti tiesą. Ir Kalėdų Senelio istorija gali būti pateikta be melo, o tai priklauso jau nuo mūsų, suaugusiųjų, išmonės. Atsakydama į šį klausimą, pasiremsiu psichologijos mokslų daktarės S. Kuchenbecker mintimis. Ji savo vaikams, kol jie buvo maži, sakė, kad Kalėdų Senelis yra meilės simbolis, dovanojantis viltį, ir niekada jiems nesakė, kad Kalėdų Senelis realus asmuo. Pabrėždama, kaip svarbu niekada nemeluoti vaikams.

Linkiu visiems – ir mažiems, ir dideliems – tikėti gėriu, meile ir artėjančių Kalėdų stebuklu. Bent trumpai pasijusti stebukladariais. Juk taip gera daryti stebuklus! Kuo daugiau teigiamų emocijų prieššventiniu ir šventiniu laikotarpiu!

Šaltinis: https://www.sveikaszmogus.lt