Moteriai nėra didesnės dovanos kaip nuostabus motinystės jausmas. Meilė ir ypatingas ryšys gaubia motiną su vaiku nuo pirmųjų pastojimo akimirkų. Turbūt dauguma moterų jaučia vaiką netgi kur kas anksčiau, nei pradeda su vyru planuoti nėštumą. Todėl nieko nuostabaus, kad vaikelis reaguoja į mamos emocijas, santykius su aplinka, perima jos džiaugsmus ir baimes.

Galima tiesiog dabar įsitikinti šiuo ryšiu – prisiminkite savo mamas ir atsakykite sau į klausimus:

· Ką jaučiu, kai matau mamą laimingą?

· Kas vyksta mano viduje, kuomet mama liūdna?

· Ką jaučiu, kai prisimenu mamą besipykstančią su tėčiu?

· Koki jausmai mane aplanko, kai pamenu mamą prislėgtą ir piktą nuo sunkaus darbo ar dėl sudėtingo likimo?

Leiskite grįžti giliai paslėptoms emocijoms, prisiminimams. Jeigu norite – užsirašykite atsakymus.

Turbūt abejingų neliko, tiesa? Kad ir kiek mums metų, ryšys su mama išlieka amžinas, nepaisant to, net ar mama yra šiame pasaulyje. Motina ir vaikas yra tarsi vienis. Ne veltui sakoma, kad motinos širdis jaučia kuomet vaikui gerai ar blogai. Lygiai taip pat jaučia ir vaikas. Mažieji nesupranta kodėl mama liūdna, pikta ar pavargus, jie tiesiog atsako savo nuotaika, elgesiu ar dar blogiau – fiziniais negalavimais.

Anot Valerijaus Sinelnikovo: “Vaikui nebūtina tėvų matyti ar girdėti. Jo pasąmonėje yra visa informacija apie tėvus, apie jų jausmus. Jis apie juos žino viską, tik negali išreikšti savo jausmų žodžiais. Ir jei tėvai turi kokių nors problemų, tai serga arba pradeda “keistai” elgtis. (…) Tėvai gali padėti savo vaikui pasveikti, keisdami savo mintis ir įsitikinimus, savo elgesį.”

Mes esame įpratę sakyti, jog vaikas susirgo, kuomet peršalo, užsikrėtė nuo kitų, netinkamo maisto užvalgė ar tiesiog yra alergiškas. Taip tai yra tiesa, bet yra ir kitos, mums galbūt mažai suprantamos ar neįprastos priežastys, apie kurias kalbama vis dažniau ir garsiau.

Galime nesunkiai įsitikinti ar tai tiesa, tiesiog jei galite, skirkite laiko savianalizei. Pamąstykite ar vaikas reagavo ir kokiu būdu tai pasireiškė, kuomet:

· Jūs pykote ant vaiko tėvo ar kitų žmonių, o gal net ant savęs?

· Buvote pervargusi ir nuo minties, kad reikės rytoj į darbą net darėsi bloga?

· Kažko stipriai bijojote ar vengėte?

· Kažką smerkėte ar niekinote?

· Viduje buvo niūru lyg pelkės vidury?

Tai tik pavyzdiniai klausimai, tačiau esmę tikiu, jog supratote. Pamąstykite, priimkite net absurdiškiausias mintis, galbūt jos bus jums atsakymas į seniai kamavusius klausimus. Tik jokiu būdu nekaltinkite nei savęs, nei vyro ar kitų žmonių. Leiskite emocijoms kilti į paviršių, neslopinkite jų, neanalizuokite, tegul jos išsisklaido lyg dūmas. Juk žinote, kuomet mes ilgą laiką laikome, kad ir mažą svorį ištiestoje rankoje, neilgai trukus ji pavargsta, ima virpėti ir norisi kuo greičiau atgniaužti pirštus bei paleisti.

O kaip elgiamės mes? Nešiojamės metų metais įvairias nuoskaudas, pyktį lyg sunkius akmenis savo kišenėse, aliname save perdėtu krūviu, nemylimu darbu, o kartais net nekenčiame savęs dėl nesėkmių, klaidų ar išvaizdos. Emociniais teršalais nuodijame ne tik save, bet net ir tuos, kuriuos labiausia mylime.

Todėl šią akimirką kviečiu nusišypsoti su meile pirmiausia sau, tuomet su šiuo ypatingu jausmu mintimis prisiliesti prie savo vaikų, antrųjų pusių, tėvų, senelių ir šį veiksmą padaryti kasdieniniu ritualu. Juk mes visi esame viena. Jei skauda vieną pirštą kentės visas kūnas. Jeigu norime padėti kitiems, pirmiausia išauginkime savyje meilę ir šviesą, tuomet įvyks stebuklai.

Su meile,

Rūta