VISA TIESA APIE PRANCŪZŲ VAIKUS

mamos prancūzės labai trumpai maitina (ar netgi visai nemaitina) mažuosius krūtimi, nes mano, kad krūtys yra seksualumo simbolis

Viena iš trumpo maitinimo priežasčių yra tai, kad mamoms tenka anksti grįžti į darbą. Kita priežastis, manau, yra tai, kad trūksta informacijos apie maitinimo krūtimi naudą. Kitos mamos tiesiog nenori maitinti. Dar kitoms tai yra nepatogu ar nepatinka. Aš Lisą maitinau sąlyginai trumpai – iki aštunto mėnesio. Nors didelę laiko dalį praleidžiu namie, tiesiog tuo metu priėmiau sprendimą nutraukti maitinimą krūtimi. Bet iš prancūzų dažnai sulaukdavau klausimo: „tai tu DAR maitini?!”

mamos prancūzės labai prisižiūri savęs, todėl jau po kelių savaičių pasibaigus nėštumui, atgauna pradines savo formas; taip pat jų niekada nepamatysi nepasidažiusių ar su sportiniais drabužiais

Manau, prancūzės mamos yra tokios pat, kaip ir kitos mamos bet kurioje kitoje šalyje. Yra tokių, kurios be makiažo neišeina iš namų, bet yra ir tokių, kurioms patinka sportiniai drabužiai. Mano akimis žiūrint, prancūzės neturi stiliaus – visos rengiasi gana vienodai, pagal tai, kas parduotuvių lentynose. Aišku, aš gyvenu kaime, todėl čia ir mados kitos. Žmonos kraustosi į kaimą ne stilingai rengtis!

mamos prancūzės sunkiai leidžiasi į draugystes

Nelabai ką galiu pasakyti apie tai, nes aš taip pat nesu iš tų, kurios lengvai leidžiasi į draugystes. Bet manau, kad prancūzės sunkiai leidžiasi į draugystes su užsienietėmis, nes nemoka kalbos. Aš asmeniškai turiu draugių prancūzių, bet taip, jos visos kalba angliškai.

Papasakokite prašau apie socialinę sistemą Prancūzijoje. Kiek trunka gimdymo ir motinystės atostogos? Kokia apmokėjimo tvarka?

Aš motinystės atostogose nebuvau, nes nebuvau dirbusi Prancūzijoje. Jei neklystu, motinystės atostogoms yra skiriami du metai, bet mokama tik už vienerius metus. Bet valstybė moka pinigus visiems vaikams, tai yra maždaug 127 € už kiekvieną vaiką. Sulaukus tam tikro amžiaus yra papildoma išmoka vaikui prieš mokslo metus. Šeimoms, kurios turi vaikų, yra sumažinami mokesčiai valstybei (pavyzdžiui, mano vyras gyvendamas vienas mokėjo apie 200 € mokesčių kas mėnesį, o dabar mes mokam apie 50€ ir rugpjūtį nebemokėsime nieko). Taip pat ir kitokia pagalba šeimoms, turinčioms vaikų: pagalba būsto išlaikymui, paskolos geresnėmis sąlygomis būsto remontui ir panašiai.

Kokia Prancūzijoje situacija su lopšeliais – darželiais? Vyrauja privatūs ar valstybiniai? Ar visi vaikai garantuotai gauna vietą? Nuo kokio amžiaus yra įprasta vaikus leisti į ugdymo įstaigą?

Darželiai yra miestuose. Kiek žinau vietų juose visada trūksta. Kaimuose ir mažesniuose miesteliuose yra „nunu”, tai yra auklė, turinti licenciją savo namuose prižiūrėti kelis vaikus. Valstybė dirbančioms šeimoms dengia apie 70 proc. išlaidų. Tačiau gauti vietą pas tokią auklę yra labai sudėtinga. Na, o kalbanat apie mokyklą, vietą joje gauna visi vaikai. Yra ir privačių mokyklų, tačiau jas renkasi tie, kam mokykla yra nepatogioje vietoje. Valstybinėje mokykloje yra mokama tik už maistą, tai yra apie 50 – 60 € per mėnesį. Vėliau kaina šiek tiek auga, nes auga ir vaiko poreikiai. Privati mokykla kainuoja dvigubai daugiau. Prancūzijoje pamokos prasideda 9 valandą ir baigiasi 16.30. Norint pasiimti vaikus anksčiau, reikia įspėti mokytoją iš anksto. Trečiadieniais pamokos būna iki 12 valandos. Pietų metu vaikus galima pasiimti namo arba jie gali valgyti mokyklos valgykloje. Dukart per savaitę vaikai turi užklasinės veiklos užsiėmimus: eina į biblioteką, sportuoja, lipdo iš molio, šoka afrikietiškus šokius, dainuoja….

Kokius pagrindinius vaikų auklėjimo skirtumus pastebite tarp lietuvių ir prancūzų?

Man Lietuvoje buvo sunku, nes vaikai yra labai išaukštinami, daug kalbama apie taip, kaip reikia gerbti vaiką, leisti jam viską rinktis pačiam, leisti jam nuspręsti, ką jis gali ir ko ne. Vaikas sulyginamas su suaugusiuoju. Prancūzijoje pirmiausia yra mokoma pagarbos, mandagumo, nuolat primenama apie pareigas, kokias turi vaikai. Bet tuo pačiu vaikui yra sudarytos tobulos sąlygos būti vaiku – daug žaidimų ir mažai sprendimų.

Kaip apibūdintumėte mamas prancūzes (visuomet atsipalaidavusios, nuolat skubančios, sunerimusios ir pan)?

Yra visokių, mūsų aplinkoj daug dirbančių mamų, laisvalaikį leidžiančių su šeima.

Kaip dažniausiai prancūzai mėgsta leisti laisvalaikį kartu su šeima?

Aš nežinau, ką veikia kiti, bet dažnas mūsų šeštadienio rytas prasideda nuo bibliotekos. Ten vaikai klauso skaitomų istorijų, paskui daro kokius nors rankdarbius skaityta tema. Mudu su vyru tuo metu skaitome knygas, žurnalus, geriame kavą. Paskui visi išsirenka knygas, kurias vežamės į namus. Po to važiuojame į turgų pirkti vaisių, daržovių, sūrio, žuvies. Sekmadieniais važiuojam pas mano vyro tėvus, prie jūros, į kokia nors dar nelankytą vietą pasivaikščioti, pietauti pas draugus ar šiaip būname namuose, tvarkome sodą, žaidžiame su vaikais, patys pasikviečiame draugų.

Kokia „situacija” ir visuomenės požiūris Prancūzijoje dėl atpratinimo nuo sauskelnių, čiulptuko?

Dažniausiai vaikai nuo sauskelnių ir čiulptuko yra atpratinami iki trejų metų, nes kitaip mažyliai nepriimami į mokyklą. Niekas čia to visiškai nesureikšmina, prancūzams yra svarbesnių dalykų.

Ar būdama Prancūzijoje nepasigendate Lietuvoje likusių draugų, artimųjų? Ar buvo lengva adaptuotis, prisitaikyti, susikurti gerbūvį?

Lietuvoje draugų turiu mažai, bet su jais stengiuosi susitikti bent trumpam. Man tenka dažnai keliauti į Lietuvą. Pirmus metus buvo didelis kultūrinis šokas, gerai, kad turiu kantrų vyrą, kuris man paaiškindavo viską, ko nesuprasdavau. Ir kodėl prancūzai daro tam tikrus dalykus taip ir ne kitaip (pavyzdžiui, ilgai valgo). Gerbūvį mes kuriame ir dabar, mūsų namuose trūksta daug dalykų, nes vis norisi kaip geriau, vis norisi kažką tobulinti, bet šiaip neturime kuo skųstis, esam pavalgę, turim draugų, aktyviai leidžiam laisvalaikį, daug laiko praleidžiame kartu.

Ko labiausiai pasigendate gyvendama Prancūzijoje?

Aš labai pasigendu gero oro, pas mus nuolat lyja, Normandijoje net yra posakis, kad čia lyja kartą metuose, tačiau 365 dienas. Vasaros čia nebūna daug, bet žiemos yra labai šiltos. Dar pasigendu gero interneto, išskirtinių drabužių parduotuvių.

Ar jūsų planuose yra grįžimas į Lietuvą?

Turbūt kad ne. Jei kada ir nuspręsime gyventi kitoje šalyje, nemanau, kad tai bus Lietuva.

Kadangi esate ištekėjusi už užsieniečio, būtų labai įdomu išgirsti apie auklėjimo ypatumus… Tarkime apie kalbos mokymą, kokiomis kalbomis susikalba vaikučiai, ar kada nors susikerta jūsų ir vyro požiūris į auklėjimą, kaip šeimoje esate pasiskirstę pareigas namuose?

Taip, mano vyras yra prancūzas ir kartais mūsų nuomonės dėl auklėjimo skiriasi. Bet mes esam susitarę, kad prie vaikų savo nuomonių neaptarinėjame ir vaikų akivaizdoje palaikome vienas kitą, net jei ir tuo metu nepritariame tai nuomonei. Vaikai kalba prancūziškai, lietuviškai ir puikiai supranta angliškai, gali pasakyti paprastus sakinius. Vaikai prancūzų kalbą išmoko maždaug per pusmetį, tarpusavyje bendrauja prancūziškai, su manim lietuviškai. Deja, nesu stipri viena prieš aplinką. Ir vaikai tikrai geriau kalba prancūzų kalba… Herkui dabar patinka vertėjauti, tai verčia man, kai galvoja jog nesuprantu. Dažnai prašo manęs, kad išversčiau angliškus žodžius. Namuose mes su vyru darome viską kartu, turiu pripažinti, kad jis gamina maistą žymiai dažniau nei aš. Na o aš galbūt dažniau įdedu drabužius į skalbimo mašiną nei jis. O visi kiti darbai – kas turi laiko, tas ir padaro.