Mūsų visuomenėje nepriimta mokyti gyvenimo šeimoje ir ruošti žmonių sutuoktinių ir tėvų vaidmenims. Dėl to kiekvienas išplaukia iš šitos balos kaip moka, orientuojasi daugiausiai į tėvų šeimos pavyzdį, į tai, kaip gyvena artimiausia aplinka, ką apie tai šneka masinės informacijos priemonės. Arba žengia saviugdos keliu, tačiau tam reikia turėti pradinį suvokimą, kokia tai svarbi tema.

Šiame straipsnyje noriu panagrinėti klaidingus vyrų stereotipus, susijusius su tėvo vaidmeniu. Šie stereotipai dažniausiai kyla dėl neteisingo supratimo, koks turi būti tėvo vaidmuo ir yra tiesioginė psichologinių vaikų auklėjimo aspektų neišmanymo pasekmė.

1. Vyras atsisako auklėjimo lygiomis su žmona funkcijos ir prisiima tik vieną – šeimos aprūpintojo funkciją. „Maitinu, girdau, rengiu, o auklėjimu tegu motina užsiima“. Visiškai neteisinga pozicija, kuri mūsų visuomenėje itin ryškiai pasireiškia, kai berniukų auklėjimą deformuoja moteriški motinos metodai. O mergaitėms tai iškreipia požiūrį į santykius su vyrais, juk pats pirmas vyras mergaitei yra tėtis.

2. Nuostata, kad vaikas iš prigimties kažką skolingas tėvui. „Aš tavo tėvas, dėl to turi mane mylėti ir gerbti“. Bėgant laikui, šita nuostata sukuria didžiulę emocinę distanciją tarp vaiko ir tėvo, nes vaikas nesijaučia nieko skolingas ir priešinasi. O pavartojus smurtą, tema apskritai išsisemia.

3. „Viskas turi būti kaip pas žmones“. Savo paties, savo šeimos ir savo vaiko individualumo nepripažinimas. Vaikas verčiamas tapti tokiu, kad atitiktų tėvo įsivaizduojamą „normalumą“. Suprantama, visiškai neatsižvelgiant į paties vaiko norus, sugebėjimus ir siekius.

4. Tarano principas. Polinkis spręsti situaciją jėgos pagalba. Kaip pasekmė: vaiko agresyvumas bendraamžių tarpe, neurozės, nepilnavertiškumo kompleksas, įprotis visko siekti jėga.

5. „Aš – vyras!“ Atsisakymas sąveikauti su vaiku nevyriškais bendravimo būdais, nes tai – „bobiški reikalai“. Baimė prarasti savo vyriškumą. Pasireiškia nuolaidumo, pergyvenimo, pasirengimo laikyti vaiką sau lygiu, pripažinti jo asmenybę ignoravimu.

6. Asmeninio bendravimo su vaikų ignoravimas. Meilės demonstravimas per dovanas ir pinigus. Dėl tokio auklėjimo paaugliai patenka į blogas kompanijas, nes jose su jais bendraujama ir ten jie vertinami. Taip pat jie patiria įvairias depresyvias būsenas dėl tėvų dėmesio ir emocijų stokos, gali pradėti bjauriai elgtis, kad bent jau šitaip emociškai sąveikautų su tėvu. Berniukams dažnai susiformuoja nepilnavertiškumas, netikrumo ir nesaugumo jausmai.

7. Vyras pavydi žmonos vaikams. Į vaikus žiūrima kaip į varžovus. Rezultatas – arba emocinė distancija ir nepripažinimas savęs tėvu (tik žmonos vyru), arba smukimas į poziciją „pats jauniausias vaikas“.

Žymiai sumažinti priklausomybę nuo elgesio stereotipų galima paprasčiausiai daugiau šviečiantis:

– apie labai didelę vyro svarbą vaikų auklėjimo procese;

– apie vienodą abiejų tėvų atsakomybę už tai, koks galiausiai užaugs vaikas;

– apie vaiko poreikį, kintantį sulig amžiumi, turėti motiną ir tėvą;

– apie skirtingus, nuo amžiaus priklausančius vaiko ypatumus, įgūdžius, galimybes;

– apie būdus bendrauti su vaiku nepadarant jam psichologinių traumų.

Šaltinis www.seimairnamai.eu