Likimas ne per seniausiai man padarė didžiulę dovaną – tapau mama. Vos atsigavusi po pirmojo vaikelio, sužinojau, kad gandrai mums paruošė staigmeną. Šiandieną esu dviejų pametinukių mergyčių mama. Ir tikrai negaliu skųstis! Tad noriu visoms mamytėms papasakoti, o gal net padrąsinti ar paneigti sukurtus mitus apie pametinukų auginimą.

Dar vasaros laikotarpiu, kuomet su dukromis praleisdavau didžiąją laiko dalį gryname ore, gana dažnai užfiksuodavau nuostabą atspindinčius aplinkinių veidus ir sulaukdavau nemažai klausimų, kaip aš susitvarkau su dviem mažais vaikais. Geriau susimąsčius, kol antrasis vaikelis dar labai mažas, didesnių sunkumų nei su vienu nekyla. Vienas guli vežimėlyje ir aplinkinis pasaulis mažai terūpi. Vyresnysis, taip pat dar nepakankamai subrendęs, tad saugiausia jam ar jai – būti įsitvėrus mamos sijono.

Taigi apie trūkumus…

Laiko stoka

Iš savo pusės galėčiau išskirti vieną didžiausią trūkumą, susijusį su pametinukų auginimu – laiką. Ypatingai kur nors vykstant vienai. Dviejų vaikų aprengimas, mantos ir vežimo sukrovimas į bagažinę, vaikų prisegimas kėdutėse atima daugiausiai paros laiko. Per vasarą įgudau jį taikliai suskaičiuoti. Beveik kas dieną visos trys vykdavome į parką pažaisti, pamiegoti pietų miego, o vakarop laukdavo baseino užsiėmimai. Tad turėdavau minutės tikslumu suskaičiuoti dienos laiką taip, kad suspėčiau po pietų miego pamaitinti abi mergaites, pakeisti sauskelnes, perrengti baseinui tinkamais rūbais ir per kamščius, kurių ilgis ir trukmė, deja, nepriklauso nuo tavęs, suspėti nuvykti į reikiamą tašką. Pasmerkite, tačiau kartais dėl laiko trūkumo pietus sau prigriebdavau jau pakeliui link baseino, greito maisto restorane.

Pasivaikščiojimai lauke

Visa kita pavadinčiau labiau fiziniais nepatogumais, nei trūkumais. Kad ir išėjimas pasivaikščioti į gryną orą. Galimybės naudoti vežimėlį pametinukams neturime, tad kelionė lauke tikrai yra sunkesnė. Vyresnioji ne visados noriai žygiuoja greta, o gal dėl vaikiško pavydo prašosi ant rankų. Tad žiemą per pusnis stumti mažosios karietą, rankose nešti kombinezonu aprengtą vyresniąją ir dar pačiai nepamiršti dirbti kojomis – gana sudėtinga užduotis. Todėl, norėdama pasilengvinti sau gyvenimą bent jau šaltuoju laikotarpiu, šįmet Kalėdų Senelio dovanų paprašiau dviviečių rogių. Esant didelėms pusnims nesunkiai keliauju su abiem panelėm. Panašu, kad toks kelionės būdas priimtinas visoms trims.

Pietų miegas

Kitas, pastaruoju metu man kaip niekad aktualus nepatogumas – merginų migdymas pietų miegui. Dažniausiai, miego poreikis abiems atsiranda skirtingu metu. Bandant migdyti abi kartu, turiu gerą valandą gulėti šalia vyresniosios, nes jai įdomiau čiužinio užtrauktukas, lovelės virbai ir kaip čia mamai piršteliu išdurti akį. Galiausiai viskas baigiasi tuo, kad kokias 40 minučių pamiegojusi atsikelia mažoji, o tuomet užmiega vyresnioji.

Sirgimas

Taip pat žymiai sunkiau darbuotis ir laikytis tvarkos namuose, kuomet mažosios viena po kitos serga. Kai jau atrodo, kad viena pasveiko ir tavęs po savaitės pagaliau laukia kiek įmanoma kokybiškesnis miegas, staiga suserga antroji.

Psichologinis spaudimas

Bet nesumeluosiu sakydama, kad didžiausias minusas būnant pametinukų mama – psichologinis. Esu „alergiška” visažiniams aplinkiniams, kurie tikrai geriau žino kaip tau sunku, nors tu kasdien džiaugiesi, kad tavo vaikai neauga vieni, kad turi su kuo pasidalinti žaislais ir ką patampyti už plaukų. Ir jeigu dabar tau lengva, tai ateity, pamatysi, kankinsiesi, nes dvi, tai ne viena, jos pešis, mušis ir draskysis, o tu kasdien vis keiksiesi, kam viso to reikėjo. Kol kas, praėjus dešimčiai mėnesių nuo tos dienos, kai turiu jas dvi, galiu pasakyti, kad bent jau iki šiandien paneigiu visus kitų pateiktus mitus. Vyresnioji niekados neskriaudė mažosios, nekėlė man isterijos priepuolių ir parduotuvėje ramiai ir sėkmingai apsipirkinėju jau ilgą laiką. Man toks gyvenimo būdas yra natūralus. Labai noriu paneigti nuomonę, kad su vaikais – tik namuose arba 20 metrų nuo laiptinės.

Džiaugsmingi privalumai

Žymiai labiau mėgstu pasidžiaugti privalumais pametinukų auginimo klausimu, nes tai visiems pesimistams ir kritikams nušluosto nosis. Turbūt labiausiai džiuginantis faktas, kad vienu kartu užauginsiu du zuikius. Nereikės jau kaupti išaugtų rūbelių ir kažkur užkištų laikyti ateičiai, kuri neaišku kada ir ar išvis ateis. Ne ką mažiau vertingi momentai, kai supranti, kad vyresnioji į sesę jau nežiūri kaip į žaislą, priėjusi parodo, ką daryti, pasidalina knygutėmis, reikalui esant – duoda atsigerti, atlaužia dalį savo sausainio, ir tu supranti, kad vaikai vieni kitiems yra patys geriausi mokytojai. Retkarčiais gaunu šiek tiek daugiau laisvo laiko sau, kuomet vyresnioji užima jaunesniąją. Reikėtų nepamiršti, kad šiek tiek veiklos visados sveika perleisti ir vyrui. Kai girsis aplinkiniams, kokie jo vaikai šaunuoliai, turės žinoti, kuo konkrečiai tas šaunumas pasireiškia. Vyrai ne visados patys ateis padėti, tiesiog tokia jų prigimtis.

Pametinukams, dvynukams nepasiruoši, kaip ir vaikams apskritai. Gali skaityti begales literatūros, žiūrėti mokomuosius filmukus ar lankytis būsimų mamyčių paskaitose, tačiau kol nesutinki savo atžalos akis į akį, viskas atrodo labai paprasta. Džiaugiuosi, kad kartu su savo vaikais galiu mokytis kas dieną. Užauginus vaikus, jokia darbovietė, darbdavys ir bendradarbiai nebe atrodys baisūs, nes didžiausią gyvenimo mokyklą jau būsi praėjusi nuo… iki… Juk galiausiai atminty lieka tik geri prisiminimai, o tai kas buvo sunku auginant savo vaikus, pasimiršta vos tam laikui praėjus.

Puslapiai: 1 2