Sveiko sūnaus atsiskyrimo nuo motinos galimybės ir perspektyvos priklauso nuo auklėjimo ir tų įvykių, kurie vyksta vaikystėje. Yra kelios atsiskyrimo nuo tėvų stadijos. Iš pradžių vaikas gyvena mamos įsčiose, visiškai susiliejęs su ja ir apie jokį atsiskyrimą negalvoja. Paskui mamoje jam pasidaro per ankšta, po 9 mėnesių prasideda gimdymo procesas. Tai pats pirmasis akivaizdus atsiskyrimas. Vaikas tampa atskiru žmogumi, tegu ir dar kažkurį laiką priklausomu nuo mamos.

Gimdamas jis deda labai daug pastangų, kad išvystų pasaulį. Dėl to gimdymo tėkmė gali įtakoti būsimo suaugusio žmogaus asmenybę. Jei gimdymas baigėsi Cezario pjūviu, t.y. be aktyvaus kūdikio dalyvavimo, jis negaus svarbios pirminės sunkumų įveikimo, pergalės patirties.

Paskui vaikas auga, tyrinėja pasaulį ir skirtingu laiku skirtingais laipsniais jam reikalinga mama.

Jeigu vaikystėje jis buvo atskirtas nuo motinos, pavyzdžiui, dėl medicininių priežasčių – tai irgi gali atsiliepti būsimam atsiskyrimo procesui.

Yra labai daug niuansų, kaip gimimas ir auklėjimas gali paveikti tolimesnį asmenybės formavimąsi. Ir tai, kiek laisvas, turintis savų resursų, savos energijos ir gyvenimiškų planų žmogus iš vaiko išaugs, smarkiai priklauso nuo atsiskyrimo proceso išbaigtumo.

Yra mamų, kurios iš pat pradžių, nuo pat gimimo auklėja vaiką taip, kad jis visada liktų jos vaiku ir neįgytų savarankiškumo.

Sėkmingu atveju atsiskyrimas baigiasi sulaukus 18-20 metų, bet jo gali ir apskritai nebūti.

Atsiskyrimo stadijos.

Simbiozė

Jeigu vaikas mažas, jis žvelgia į mamą kaip į Dievą. Ir tai visiškai natūralu.

Jeigu „vaikui“ 30 ir jis žiūri į mamą ar moterį kaip į Dievą, iš apačios į viršų – tai jau nėra normalu ir natūralu.

Jeigu vyras bendrauja su moterimi „iš apačios“ – jis įstrigo simbiozės stadijoje. Būdamas šioje stadijoje, jis visiškai nesiruošia atsiskirti, elgiasi infantiliai ir yra pastoviai „prilipęs“ prie moters, arba prie mamos.

Pueras

Lotyniška sąvoka „puer aeternus“ reiškia „amžiną jaunuolį“. Išsireiškimas paimtas iš Ovidijaus „Metamorfozių“.

Psichologijoje terminas „рuer aeternus“ naudojamas apibūdinti konkretų vyro tipą: žavų, patrauklų, kūrybingą, užsidegusį savo svajonėmis ir fantazijomis. Tokie vyrai dažniausiai išsaugo savo paauglišką psichologiją netgi kai suauga, kaip taisyklė, patys jie pilni gyvybės, tačiau juos supantys žmonės neretai patiria keistą emocinę tuštumą.

Kalbant paprastai – tai vyras su paauglio psichologija.

Kaip tai pasireiškia santykiuose su moterimis? Toks vyras, nepriklausomai nuo amžiaus, yra tarsi neatsižaidęs. Jis labai daug ima, tačiau nesugeba atiduoti tiek pat daug mainais atgal. Jis nepasirengęs priimti rimtų sprendimų ir prisiimti atsakomybės. Mylėdamas moterį jis negali būti su ja nuolatiniuose stabiliuose santykiuose. Jis gali būti neištikimas, išeiti ir vėl sugrįžti, pradingti, paskui vėl atsirasti ir pilti ant kelių…

Toks nepastovumas ir lengvabūdiškumas būdingas vyrui, užstrigusiam antroje atsiskyrimo nuo motinos stadijoje. Vaikystėje šią stadiją atitinka tas amžius, kai vaikas susipažįsta su pasauliu, tačiau tai darydamas, turi galimybę sugrįžti į saugią slėptuvę (mamai ant rankų).

Suaugusiam vyrui, kuris neįveikė šios stadijos vaikystėje, nepakanka jėgų konfrontacijai ir gyvena jis kaip švytuoklė – kur pastūmėjo, ten ir pajudėjo. Vyrų ir moterų santykiuose tai gali kelti konfliktus.

Tiesioginė konfrontacija

Vaikystėje šis periodas prasideda tada, kai išorinis pasaulis tampa kur kas patrauklesnis ir daugiau žadantis negu gyvenimas mamai po sijonu.

Kad ištrūktų į didįjį pasaulį, paaugliui reikia ryžtis tiesioginei konfrontacijai. Šiuo periodu tėvų ir vaikų konfliktai sustiprėja ir tampa nepakeliamais dar ir dėl to, kad šiuo laikotarpiu sūnus nuvertina motiną. Kad būtų paprasčiau išeiti, jam gali prireikti motinos nuvertinimo.

Tai gali būti jos nepaisymas, nenoras valgyti, ką mama pagamino (geriau greitas maistas) ar netgi įžeidinėjimai.

Vyras, įstrigęs šioje atsiskyrimo stadijoje, analogiškai elgsis su visomis moterimis – nuvertins, „visos bobos durnės“ ir panašiai. Tokioje būsenoje vyras labai sunkiai suvokia moters vertingumą ir žvelgia į ją atvirkščiai – iš viršaus žemyn. Tai gali tapti skyrybų, santykių nutraukimo priežastimi.

Pagaliau!

Šioje stadijoje vyras pastebi moterį, pripažįsta ją lygią sau, įsiklauso į jos nuomonę.

Tuo pat metu jis gali gyventi visiškai autonomiškai nuo motinos ar mamos vaidmenį vaidinančios žmonos ir puikiausiai tvarkytis.

Motina jam dabar yra kaip mylimas žmogus, kuris jį pagimdė, tačiau nustojo būti „ypatinga“ moterimi.

Ir tada vyras gali sukurti išties artimus ir įkvepiančius santykius su moterimi.

Šaltinis http://seimairnamai.eu