Vaikų auklėjimas – nelengva užduotis. Ir, žinoma, tai įdomus ir jaudinantis procesas. Ypač tiems, kurie pasirengę mokytis visą gyvenimą. Rytuose sakoma: „Tikrasis mokytojas – tas, kuris pasiruošęs mokytis iš kiekvieno sutikto žmogaus. O tikrasis mokinys tas, kuris kiekviename žmoguje mato savo mokytoją.“ Ką jau bekalbėti apie mūsų vaikus? Jie yra mūsų geriausi mokytojai!

Aš dažnai vaikų auklėjimo seminaruose klausiu: „Ko jūs mokotės iš savo vaikų?“ Auditorija nesusigaudo: „Kodėl turėtume mokyti iš jų? Mes mokome juos visko, ko jiems reikia!“ Aš leidžiu sau nesutikti su jais. Jei mes nesimokysime iš gyvenimo, nesugebėsime auklėti kitų ir juolab savo vaikų. Pagalvokime, ko visgi galime išmokti iš savo vaikų!

Gyventi dabartimi

Vaikai mus moko gebėjimo gyventi dabartimi (čia ir dabar). Suaugusieji daug laiko sugaišta galvodami apie ateitį ir prisimindami praeitį. Vieni žmonės gyvena vien prisiminimais, kiti – svajonėmis. Įdomu tai, kad nei tarp „svajotojų“, nei tarp gyvenančių prisiminimais laimingų žmonių nerasite. Laimingi tik tie, kurie gyvena dabartimi. Vaikai gyvena pagal principą „tarp praeities ir ateities yra tik akimirka, ir toji akimirka vadinama gyvenimu“, ir tai paaiškina, kodėl beveik visi vaikai, nesvarbu, kad ir kokios sunkios būtų jų gyvenimo sąlygos, yra laimingi.

Tiesiog mylėti

Jie mūsų besąlygiškos meilės mokytojai. Vaikai ne už ką nors myli savo tėvus, bet tiesiog myli (bent jau būdami jaunesnio amžiaus). Aš rekomenduoju tėvams pažiūrėti animacinį filmuką „Tiesiog šiaip sau!“ ir iš savo vaikų išmokti nesavanaudiškumo.

Būti lankstiems

Stebėdami vaikus, taip pat galime mokytis fizinio ir psichologinio lankstumo. Ypač kai daugeliui žmonių iškyla sudėtingos problemos ir trūksta psichologinio lankstumo.

Atvirumas pasauliui

Mažas žmogus pasauliui atviras, todėl ir pasaulis atviras jam. Dauguma suaugusiųjų „užrakina duris“ į savo širdį. Tam tikra prasme tai būtina, nes, atsižvelgiant į žmonių trūkumus, galima daryti prielaidą, kad atlapaširdiškumas gali pridaryti nemalonumų. Tačiau nuolatinis uždarumas lemia neigiamą požiūrį į pasaulį ir save jame. Ir pasaulio požiūris į žmogų, kuris visada uždaras jo atžvilgiu, atitinkamas.

Gebėjimas stebėtis

Mieli suaugusieji, o jūs seniai kuo nors stebėjotės? Mūsų vaikai suteikia galimybę mokytis būti nustebintiems. Deja, mes dažnai girdime, kaip suaugusieji didžiuojasi, galėdami pasakyti, kad jų jau niekas nestebina. Neaišku, ko čia didžiuotis? Kai suaugusysis nebesugeba niekuo stebėtis, tai nereiškia, kad jis tapo labai išmintingas. Priešingai, išmintingas žmogus stebisi kiekvienu paprastu (mūsų supratimu) dalyku: žolės stiebeliu, lapu, nukritusiu nuo medžio, saulės spinduliu ir t. t.

Natūralumas ir paprastumas

Jūs turbūt atkreipėte dėmesį į vaikų natūralumą ir paprastumą. Suaugusiųjų elgesys daugeliu atvejų nenatūralūs. Jis priklauso nuo įvairių taisyklių, įpročio, įstatymų, nuostatų, apibrėžiančių mūsų socialinį gyvenimą, ir daugelis jų nėra natūralūs.

Besąlygiškas džiaugsmas

Dar viena pamoka mums, suaugusiesiems, – vaikų gebėjimas besąlygiškai džiaugtis. Suaugusiųjų džiaugsmas daugeliu atvejų susijęs su kuo nors: susitikimu su draugu, laiku gautu atlyginimu, sulaukus gero derliaus sode ir t. t. Yra ir kitų džiaugsmų. Morisas Meterlinkas „Žydrojoje Paukštėje“ išvardija didžiuosius džiaugsmus: „Didžiulis Džiaugsmas – Būti Sąžiningam“,
„Džiaugsmas Būti Geram“,
„Džiaugsmas Užbaigti Darbą“,
„Džiaugsmas Mąstyti“,
„Džiaugsmas Suprasti“,
„Džiaugsmas Matyti Grožį“,
„Didžiulis Džiaugsmas Mylėti“ ir t. t.

Tačiau visi šie džiaugsmai, ir dideli, ir maži, tik vieno – tikrojo – džiaugsmo dalis, džiaugsmo, kuris gyvena mumyse, kuriam iš tikrųjų jokios priežasties nereikia. Visi mūsų maži ir net didžiuliai džiaugsmai – tai tik tikrojo džiaugsmo, kuris slypi kiekviename iš mūsų, pasireiškimo pretekstas. Kuo daugiau tokių pretekstų bus, tuo daugiau jis pasireikš, tuo greičiau mes galėsime priartėti prie tokios sielos būsenos, kai džiaugsmas, džiaugsmas be priežasties užpildys savo šviesa kiekvieną mūsų gyvenimo dieną.

Be stereotipų ir modelių

Ar pastebėjote, kad vaikai neturi sąlygiškumo ir apribojimų, stereotipų ir modelių? Kuo vyresnis žmogus, tuo labiau jo protas supančiotas sąlygiškumo ir apribojimų įvairovės, o stereotipai pastato tam tikrą sieną, per kurią nesimato naujų kelių. Bendravimas su vaikais, sąmoningas noras sužinoti ką nors iš jų gali padėti sugriauti tą sieną arba bent jau sumažinti jos poveikį.

Priimti naujovę

Naujo suvokimo paprastumas – dar viena vertinga pamoka, parengta mums mūsų vaikų. Paaiškinimas, kodėl žmogus taip sunkiai prisitaiko prie pokyčių, slypi jo prigimtiniame konservatizme, kuris atsirado kaip būtina išlikimo sąlyga, ko gero, tai nepasikeitė iki šiol.

Bet kokie žmogaus veiksmai, kurie praeityje nebuvo pražūtingi, jau turi neabejotinų privalumų; lyginant su kitais, nepatikrintais veiksmais, jie suteikia tam tikrą išlikimo garantiją, ir organizmas linkęs juos kartoti, paversdamas įpročiu. Taigi, konservatizmas yra natūralus reiškinys, būdingas visoms gyvoms būtybėms. Tačiau žmogaus konservatizmas turi būti saikingas, nes kitaip jis netobulės.

Labai teisingai pastebėjo G. K. Čestertonas: „Visi esame genijai, kol mums nesukanka dešimt metų.“ Iš tikrųjų, visi vaikai (kol jų tėvai, vaikų darželis ir mokykla neužveria jų kūrybinių kanalų) linkę į kūrybiškumą. Tėvai, kurie tai supranta ir stengiasi, kad kūryba būtų ir jų gyvenimo dalis, leidžia vaikui likti kūrybinga asmenybe ir tada, kai jis užauga.

Gyventi Fantazijų šalyje

Daugelis suaugusiųjų gyvena svajonėmis. Svajonės galbūt ir gera savybė, bet ir tik tada, kai mes svajojame realiai (kitu atveju, kai jos neatitinka tikrovės, atsiranda daug problemų). Dar geriau, jei su amžiumi žmogus nepraranda galimybės gyventi Fantazijų šalyje. Vaikystėje mes visi buvome šios šalies gyventojai, bet suaugę ją palikome. Tik nedaugelis suaugusiųjų gali bent kartą sugrįžti į ją. Nemanykite, kad būdami fantazijų šalyje laiką leidžiame veltui, priešingai, tai ne tik puikus poilsis, bet ir didžiulis postūmis saviugdai (ir labai naudinga sveikatai). Taigi, mokykitės kartu su vaikais svajoti!

Būti laimingam

Ir, žinoma, mes turime išmokti iš vaikų gebėjimo būti laimingiems. Rusų filosofas Grigorijus Pomerancas rašė: „Galima būti laimingiems be priežasties. Galima būti laimingiems, nepaisant nesėkmių, netgi nelaimių. Vaikas visada gali būti ir yra laimingas, kai jis žaidžia, kai jaučia mamos meilę ir myli ją. Daug žmonių pernelyg susirūpinę laime. Jie galvoja apie rytojų (arba vakardieną), apie tai, kokios nelaimės jam atsitiko ar gali atsitikti; kaip turi susiklostyti išorinės aplinkybės, kad jis būtų laimingas. Nuo ryto iki vakaro dirba nedžiuginantį darbą, kad tik nejaustų nepriteklių, – o laimė praeina pro šalį, ji, pasirodo, slypi paprastuose kasdieniuose dalykuose – tiesiog šioje dienoje, ir ne daiktuose, o mūsų gebėjime reaguoti į paprastus, natūralius, mums dovanotus dalykus: dangų, medį, žmogų.“

Ir jei mes, suaugusieji, sugebėsime atkreipti dėmėsį į šias meilės pamokas, siūlomas mūsų jaunų mokytojų, vadinasi, esame pasirengę tapti mylinčiais tėvais. Tada mūsų santykiai su vaikais bus natūralaus gyvenimo ir besąlygiškos meilės šventė!

Autorius: Sergejus Avakovas, asmeninio tobulėjimo ir šeimos santykių profesionalus treneris, konsultantas, Rytų filosofijos ir psichologijos srities specialistas, žymaus amerikiečių psichologo Johno Favorso mokinys, aukštosios praktinės psichologijos mokyklos treneris-psichologas, UNESCO narys.

www.psiholog3000.ru, žurnalas Raktas