Klausausi, kaip ir ką tėvai kalba apie savo vaikus ir nevalingai analizuoju, kokiu žodžiu jų frazėse galima pakeisti žodį „vaikas“.

Vaikas – našta. Trukdis. Kai norisi kažkuo užsiimti, o vaikai trukdo, neleidžia. Kelia betvarkę namuose. Trukdo lankyti sporto salę ar restoranus. Trukdo atostogauti. Dirbti. Miegoti. Valgyti. Kai vaiko pagalba tau pridaro dar daugiau problemų. Kai pats geriausias laikas su vaiku – kai vaikas miega. Tyliai ir ilgai. O dar geriau močiutei išvežti visai vasarai. Dėl to prieš vaiko gimimą reikia iki soties viską išragauti – išsilakstyti, viską nusipirkti, visur nuvažiuoti, viską padaryti.

Vaikas – pragariškas darbas. Viskas beveik kaip ankstesniame punkte, tik šiek tiek kitoks atspalvis. Replikos „kaip aš pavargau“, „visas jėgas jie iš manęs iščiulpė“. Visą save atidaviau, žygdarbį atlikau – į penkis būrelius per dieną nuvežti sugebėjau. Kalbos apie tai, kaip sunku, tiesiog nepakeliamai sunku auginti vaikus. O taip pat būtinybė nuo jų pailsėti – būtinai vienai, penkių žvaigždučių viešbutyje.

Vaikas – problema. Taip dažnai nutinka ypatingų vaikų šeimose. Kai jis – mano problema, su kuria reikia kažką daryti. Jis nemoka elgtis, į mus atsisuka žmonės gatvėje, jis nemoka normaliai valgyti. Neklauso ir nesimoko. Nemiegu ir nevalgau – viskas per jį. Pastoviai serga. Negaliu normaliai dirbti. Žodžiu – didžiulė problema.

Vaikas – didžiulė auka. Kam iš mūsų mamos to nesakė? Aš tau visą gyvenimą paaukojau. Visas jėgas atidaviau. Sveikatą. Geriausiu gyvenimo metus… O TU!!! Viską paaukojau, tiek visko daviau. Apie save visai negalvojau… Ir šitą sąskaitą, sprendžiant iš tokių mamytės kalbų, reikia apmokėti, tiesa? Pasiaukojimas turi būti apmokėtas. Ir pelną nešti. Juk jis nebuvo nesavanaudiškas.

Vaikas – gėda. Taip smarkiai pergyvenu, ką apie mane pagalvos žmonės, o vaikas tik pila benziną į ugnį. Išvedu į lauką švarų, o po penkių minučių jis jau išsipurvino iki ausų. Garsiai rėkauja, eilėje ramiai nepastovi. Apskritai elgiasi taip, kad žmonės man neiškentę priekaištauja. Pešasi, keikiasi, kvailioja. Šitas vaikas – mano gėda. Dėl jo visada jaučiuosi nepatogiai. Kartais net geriau, kai žmonės nežino, kad aš jo mama. Kaip kartais juokauja mano vyras viešoje vietoje: „O kieno šitie išdykę vaikai? Kurgi jų tėvai?“ – ir rodo į mudviejų nenaudėlius.

Vaikas – aksesuaras. Labai dažnai pasitaiko – vaikas reikalingas gražioms nuotraukoms. Dukrytė su tokia pačia suknele kaip ir mama. Jos įvaizdžio tęsinys. Kaip mobilus telefonas. Aksesuaras paprastai reikalingas, kai išeini į žmones. Ir būtinai gražus. O paskui vaiką galima nutrenkti auklėti auklei ar močiutei. Vaikas reikalingas tam, kad galėtum parodyti kitiems greta savęs.

Vaikas – daiktas. Itin dažnas atvejis. Kai esame įsitikinę, jog jis neturi teisės nieko norėti, jausti, patirti emocijų. Gaunasi, kad žvelgiame į mažą žmogų kaip į negyvą daiktą. Turi sėdėti ten, kur pasodinome. Daryti, ką pasakėme. Užsičiaupti ir tylėti. Realizuoti mano svajones. Nešioti drabužius, kuriuos noriu, kad nešiotų. Valgyti, ką pagaminau. Ir taip toliau. Be jokios balso teisės.

Vaikas – investicija. Lyg ir viskas gerai – daug investuojame ir paskui laukiame didelio pelno. Panašu į aukos poziciją, tačiau čia kalba eina greičiau apie racionalų išskaičiavimą. Mokyklos, būreliai, kad būtų sėkmingas, kad senatvėje atneštų vandens stiklinę. Daug kas baisiai pasipiktina, kai išgirsta, jog vaikas neprivalo jiems tų stiklinių nešioti. NEPRIVALO. Atnešti gali, jeigu nori. Bet kad kiltų noras, reikalingos visai kitokios investicijos.

Vaikas – mano tęsinys. Aš, man, mano. Kieno vaikas? Mano. Reiškia, mėgsta tai, ką mėgstu aš. Tą patį maistą, tuos pačius drabužius, tą pačią muziką, tokį pat laisvalaikį. Vaikščios su manimi į koncertus, rungtynes ir t.t. Jam ten negali būti nuobodu. Jis neturi teisės nemėgti manų košės, jeigu aš ją dievinu. Jis negali nenorėti būti juristu, jeigu aš juristė. Juk jis – tai aš! Jis – mano dalis ir tęsinys! Vadinasi, jis toks pats!

Vaikas – valdžios svertas. Kad pasipirštų, nesiskirtų, duotų daugiau pinigų. Viena pažįstama, sužinojusi, kad vyras išeina, skubiai pastojo. Kad neišeitų. Kita irgi, bet kitu tikslu. Kad mokėtų alimentus (pati nedirbo ir neturėjo tokio noro). Abiem teko stipriai nusivilti. Pirmasis vyras taip ir nesugrįžo, o antrasis jau seniai nieko neduoda. Vos ne pusė šiuolaikinių santuokų vyksta moteriai pastojus, kai vaikai tampa įrankiais, kurių pavadinimas „Apvesdinti šį vyrą“. Internete galima apskritai visiškai atvirų pokalbių pasiskaityti: „Jis nenori tuoktis? Pastok!“ O dabar minutėlei įsivaizduokime – tikslas pasiektas, o kas toliau? Vaikas juk taip ir liks patogiu įtakos darymo svertu“ Ką reiškia – išeini?! O tu apie vaikus pagalvojai??? Tau nusispjauti į vaikus?“ Ir taip toliau.

Vaikas – galimybė gauti naudos. Ką galima gauti? Lengvatų. Tokių nedaug, tačiau visgi pasitaiko moterų, gimdančių dėl įvairių pašalpų ar išmokų. Dar viena nauda – statusas. Pagarba. Vėlgi – alimentai. Butas (kai butus dalindavo valdžia). „Mes tave pagimdėme, kad vietoje vieno kambario buto duotu tris kambarius“. Nuostabu, tiesa? Štai tokia motinystės motyvacija – galimybė išpešti naudos.

Vaikas – pasididžiavimo objektas. Panaši situacija kaip su „vaiku – gėda“ (irgi labai rūpi, ką mano žmonės), tačiau akcentuojama galimybė vaiku girtis. Eilėraštukai, koncertai giminaičiams, puikūs pažymiai, šimtas aštuoniasdešimt keturiais ugdymo būreliais – ir visur jis turi būti pats geriausias. O paskui vaikštome ir visiems sakome – tai mano sūnus!

Vaikas – mano laimės šaltinis. Iki penkerių metų, jeigu tikėsime senovės išmintimi, vaikas skleidžia gryną laimės energiją. Galima tiesiog pasižiūrėti, iki kokio amžiaus vaikai visiems labai mieli, visiems norisi juos paliesti, o kada nustojama tai daryti. Ir toks vartotojiškas požiūris (privalai padaryti mane laiminga) gali tęstis visą gyvenimą. Kai laimė iš tavęs nustos sklisti – išsiurbsiu ją prievarta. Manipuliacijų būdų – šimtai.

Vaikas – kvailas ir bejėgis sutvėrimas. Neliesk, šito negalima. Nori padėti? Eik šalin, tu viską sugadinsi, sudaužysi, išterliosi. Arba mama bando valyti užpakalį jau gerokai paūgėjusiam vaikui – juk jis pats nesugebės! Arba visą gyvenimą saugo vaikus lauke nuo bendraamžių. Tu be manęs nesusidorosi. Tu nieko pats nesugebi.

Yra turbūt ir daugiau variantų, tiesiog išvardinau, kas pirmiausiai į galvą šovė.

• Vaikas – draugas;
• Vaikas – mokytojas;
• Vaikas – kaip augalas, kuriam reikia padėti užaugti;
• Vaikas – kvaila ir bejėgė būtybė;
• Vaikas – tėvų psichoterapeutas;
• Vaikas – stebuklas;
• Vaikas – Dievo dovana;
• Vaikas – mūsų meilės tęsinys;
• Vaikas – indas, kurį reikia užpildyti meile.

Nuotaikos gali keistis, per vieną dieną galime pakeisti iškart kelis požiūrius į vaiką. Tačiau yra ir tam tikrų dominuojančių minčių. Kurios ateina į galvą dažniausiai.

Tiesiog paimkite savo pačių frazes ir mintis apie vaiką ir pakeiskite žodį „vaikas“ kuo nors kitu. Tinkančiu pagal prasmę.

Pavyzdžiui:

• „Aš jam pasakiau sėdėti ramiai, o jis bėgioja ir šokinėja“ – tą patį pamėginkite pasakyti apie šunį: „Aš jį dresiruoju, dresiruoju, o jis neklauso!“
• „O mano dviejų metų sūnus jau mokėjo skaityti!“ – čia ir taip akivaizdu, kad šitaip mes kutename savo savimeilę;
• „Kaip galiu pasakyti močiutei, kad sūnus gavo nepatenkinamą pažymį?“ – kokia klaiki gėda!
• „Mums (esminis žodis – mums!) sloga!“ – och, ir vėl problemos, bėdos, dar sykį problemos;
• „Bandė plauti grindis, visą purvą išterliojo, geriau būtų sėdėjęs ir žaidęs!“ – toks pagalbininkas mamai nereikalingas, jis nieko nesugeba.

Ir taip toliau. Gaila, bet su meile apie vaikus kalbame labai retai. O jeigu ir kalbame, tai sausai ir santūriai, vienodais, šabloniškais žodžiais. Ir tik žodžiais. Neparodome meilės savo pačių poelgiais.

Jeigu nepaklausiame, ko jiems norisi, renkamės už juos, net jeigu vaikui jau 10 ar 12 metų – verta susimąstyti, ar regime mažame žmoguje asmenybę?

Baisiausia, kad vaikai viską jaučia – kuo mes juos dabar laikome. Bejėgiais, kvailais ar nereikalingais. Svarbiais, protingais ar gabiais. Talentingais ar nevykėliais. Ar dalinamės su jais, ką turime, o gal mėginame patys iš jų „pasikrauti energijos“ kaip vampyrai?

Vaikai visa tai jaučia – iš balso, tono, žodžių. Iš mūsų apkabinimų. Žvilgsnių. Ir užauga tokiais pačiais. Eini gatve ir matai – štai čia moteris-problema, antai ten – vyras-kuris nieko nesugeba, štai moteris-investicija, o čia – vyras-našta…

Aš žinau, kad niekada netapsime idealiais, bet niekam šito ir nereikia. Verčiau išmokime žvelgti į vaikus kitaip. Laikyti juos protingais žmonėmis, kuriuos dabar mes turime globoti. Kuriuos mums patikėjo Dievas, gamta, vadinkite tai, kaip norite. Į kuriuos mes galime investuoti meilę.

Ir tada pasaulis ims keistis. Kai aplink mus atsiras daugiau suaugusių žmonių-Dievo dovanų ir kupinų meilės žmonių.

Šaltinis: www.seimairnamai.eu