Jau daugiau negu 1,3 tūkst. Lietuvos moterų susijungė į pilietinę iniciatyvą, siekiančią, kad gimdymo srityje būtų pilnai įgyvendintas informuoto paciento sutikimo principas ir moterys galėtų rinktis gimdymo būdą – vaginalinį gimdymą arba gimdymą cezario pjūvio būdu.

Viešojoje erdvėje ši iniciatyva susilaukia skirtingų vertinimų – nuo palaikymo iki kritikos, paremtos skirtingais argumentais. Socialiniuose tinkluose gyvuojantis projektas “Žemiau bambos” savo paskyrose socialiniuose tinkluose “Facebook” ir “Instagram” teigė, kad moterys, norinčios gimdyti cezario pjūvio būdu, siekia “patirti gimdymą per CPO” ir susiplanuoti vaiko gimtadienio datą. Dar vasarą Lietuvos medikų sąjūdžio valdybos pirmininkė gydytoja odontologė Auristida Gerliakienė LRT komentavo, kad cezario pjūvį propaguoja Supermamyčių klubo nariai, kad moterys turėtų reikšti mažiau emocijų ir darė prielaidą, kad moterys, siekiančios cezario pjūvio, nesupranta jo rizikų ir šią procedūrą supranta kaip pramogą. Šie komentarai nelabai skiriasi nuo beveik prieš dešimtmetį žiniasklaidai pateiktų komentarų apie gimdymą cezario pjūvio būdu norinčias rinktis mamas. Štai 2014 metų vasario 19 d. Delfi portale publikuotame straipsnyje ginekologas V. Gintalas teigia, kad moterys dažniausiai rimto motyvo neturi, “dažniau tai būna įnoringos, palepusios, labai jaunos moterys, kurioms trūksta motyvacijos gimdyti natūraliai. Dalis […] gan akcentuoto charakterio, todėl jų neveikia jokie argumentai”.

KODĖL MOTERYS NORI GIMDYTI CEZARIO PJŪVIO BŪDU

Tačiau kaip yra iš tiesų? Dalinamės komentarais ir keliomis istorijomis, kurias pasakoja į iniciatyvą susibūrusios moterys (vardai pakeisti).

“Manęs visiškai nenustebino viešojoje erdvėje pasirodę neigiami atsakingų medikų pasisakymai, komentuojantys šią iniciatyvą”, – teigia iniciatyvos narė Asta. “Esame atlikę žiniasklaidos analizę, kuri parodė, kaip komentaruose viešojoje erdvėje ilgą laiką buvo formuojamas itin neigiamas moterų, siekiančių gimdyti cezario pjūvio būdu, įvaizdis. Komentarai dažnai laviruoja ant emocinio smurto ribos, neretai šią ribą ir peržengdami. Daugiau kaip dešimtmetį žiniasklaidai teiktuose komentaruose šios moterys būdavo pateikiamos kaip itin kvailos, įnoringos, lepios poniutės, neracionaliai bijančios skausmo, negebančios vertinti rizikų, siekiančios kopijuoti “žvaigždžių” elgesį, norinčios susiplanuoti vaikelio gimimo datą, kad būtų geras horoskopas ir pan. Kartais šį paveikslą paįvairindavo komentarai, kad tarp šių moterų taip pat yra smurtą patyrusių moterų, tačiau joms reikia psichologinės pagalbos, kad norėtų gimdyti vaginaliniu būdu. Daugybę metų viešojoje erdvėje buvo tendencingai pateikiamos ir itin akcentuojamos cezario pjūvio komplikacijos bei neigiamos gimdymo natūraliais takais komplikacijos. Nemažai moterų mūsų iniciatyvoje, kurios pirmo gimdymo metu patyrė komplikacijas, pasakoja, kad net ir gimdymo įstaigose buvo vengiama jų patirtas komplikacijas dokumentuoti, jos nesulaukė tinkamos pagalbos ir patyrė psichologinį spaudimą, kad jų komplikacijos yra nereikšmingos”.

Margarita pasakoja, kad turi įgimtą neuropatiją, dėl kurios buvo tiriama gydytojų komisijos (neurologo, kardiologo, ginekologo), ir komisijos išvada buvo, kad rekomenduojamas cezario pjūvis dėl rizikos gimdymo metu patirti insultą. Pirmasis nėštumas ir buvo užbaigtas sėkminga planine cezario pjūvio operacija. Antrojo nėštumo metu komisijos išvada buvo analogiška. Tačiau šį kartą viskas vyko kiek kitaip. “37 savaitę prasidėjo sąrėmiai, sulaukus ryto ir nuvykus į ligoninę, pasakė, kad čia paruošiamieji, ir norėjo siųsti namo, bet nesutikau, todėl paguldė stebėjimui. Priėmusi gydytoja net nepažvelgė į mano kortelę ir pasakė, kad “bandysi gimdyti pati, o išpjauti visada spėsim, arba su pompa ištrauksim”. Nemoku apsakyti siaubo, kai pradėjo lįsti mintys, jog galiu savo vaiko ir nebepamatyti. Į kalbas gydytoja nesileido, sakė, kad dar ne su tokiomis diagnozėmis moterys pagimdo. Sąrėmiai vis stiprėjo (jau iš viso juos jaučiau 23 val.), bet gydytoja toliau kartojo, kad čia tik paruošiamieji, nors gimdos kaklelio net nepažiūrėjo… Staiga nubėgo vandenys. Beeidama pas sesutes, kad pamatuotų tonus, praradau sąmonę. Ačiū Dievui, kad jau buvo pasikeitusi pamaina. Apžiūrėti manęs atėjo gydytoja, kuri po mano apžiūros ir pamačiusi mano sveikatos istoriją skubiai išsiuntė į ekstra cp. Dėkoju Dievui, kad leido sulaukti kitos pamainos, nes nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę. Niekaip nesuprantu, kodėl gydytojai nepaiso savo kolegų išvadų (visi tyrimai ir išvados daryti toje pačioje III lygio universitetinėje ligoninėje), tačiau atsiranda vat “gydytoja”, kuri save laiko dievu ir sprendžia, kaip jai norisi, nes “na pabandysi, nepavyks, tai juk turim čia visą įrangą ir specialistų komandą””.

Jolita pasakoja, kad neturėjo nusiteikimo, kad būtinai nori gimdyti natūraliai, arba būtinai cezario pjūvio būdu. “Mano lūkestis buvo, kad abu su vaiku būtume maksimaliai sveiki”. Jolita yra smulkaus sudėjimo moteris, o vaisius buvo didelis. Gydytojai, paklausti apie geriausią gimdymo būdą, net nesileido į kalbas apie cezario pjūvį, kartodami, kad natūralus gimdymas visada geriausia mamai ir vaikui. “Iki nėštumo ir gimdymo buvau sveika trisdešimtmetė. Praėjus metams po gimdymo, jaučiuosi likusi tiesiog luoša. Aš net negaliu išeiti tolėliau pasivaikščioti su vaiku – gimdymo sukelti dubens pažeidimai tokie, kad pusės metų kineziterapijos pastangomis šiuo metu galiu apynormaliai nueiti 3-4 kilometrus. Po to prasideda dubens skausmas, dėl kurio nebegaliu paeiti, ir tęsiasi dar porą dienų, kol išnyksta. Atrodytų, jau tai pakankamai stipriai gadina gyvenimo kokybę, tačiau tai, sakyčiau, yra tik mažesnioji mano problemų po gimdymo dalis. Lytiniuose takuose liko kieti ir skausmingi randai, dėl kurių mano gyvenimas tapo pažymėtas lytine negalia. Dėl šios problemos Lietuvoje net neįmanoma gauti jokio gydymo, tad džiaugiuosi tik tuo, kad galiu sau leisti važiuoti gydytis į užsienį, kur tokios problemos sprendžiamos. Užsienyje gydausi ir likusias šlapimo nelaikymo bėdas – deja, bet vis dar nežinau, kurį kartą kosėdama apsišlapinsiu arba kada tiesiog iš niekur užeis toks nenumaldomas noras šlapintis, kad šlapimas tiesiog išbėgs čia ir dabar. Aš tikrai neleisiu, kad atsakingų institucijų užsispyrimas neleisti moterims rinktis sugriautų mūsų šeimos planus, tad, jei pavyks pasveikti, kito nėštumo metu gimdymui važiuosiu į Rygą, nes ten yra gerbiamas moters pasirinkimas gimdyti cezario pjūvio būdu, o rizikuoti dar kartą patirti viską, ką patyriau, o gal ir susilaukti dar blogesnių komplikacijų, tikrai neplanuoju”.

Veronika taip pat laukėsi didelio vaisiaus – 4,5 kg svorio. Moters klubai siauri, kaulai mažai paslankūs. Gydytoja konsultuodama abejojo, kad moteris pagimdys pati, tačiau kategoriškai atsisakė atlikti planinę cezario pjūvio operaciją. Kadangi gimdymas neprasidėjo savaime, moteriai gimdymas buvo skatinamas įvairiomis medicininėmis priemonėmis daugiau nei pusantros paros, o stumti buvo liepta nesulaukus, kada pilnai atsivers gimdos kaklelis. “Sukilo temperatūra, buvo be galo bloga, pykino, skausmas pastovus – ar sąrėmis, ar ne sąrėmis, skausmas vienodas. Tiesa, neturėjau ne tik normalių sąrėmių, tačiau ir jokio noro stumti – tik nepakeliamą skausmą. Galiausiai nukėliau kojas ir pasakiau, kad negimdysiu. Visaip iškeikusios nuvežė operuoti. Vaikas buvo su įspaustu pakaušiu – lyg kas būtų įspaudęs galvytę toje vietoje. Kaip suprantu, ties ta vieta jis buvo įstrigęs ir suspaustas.”

Karolina dar nėra gimdžiusi, tačiau taip pat prisijungė prie šios iniciatyvos. “Pagrindinė mano motyvacija yra grynai idėjinė. Mane pykdo, kad moterų reprodukciniai (sveikatos) klausimai yra politizuotas mūšio laukas, dažnai apipintas fundamentaliais išvedžiojimais. Jei gyvenčiau kad ir kokioje Austrijoje, nebijočiau gimdyti ir natūraliai (Austrijoje moteris gali pasirinkti cezario pjūvį bet kuriuo metu – net ir įpusėjus gimdymui). Tikrai tikiu, kad, jei gimdymas nekomplikuotas, tai tikrai geriau nei cezario pjūvis ir nereikėtų su tuo skubėti. Jei matai, kad neveikia nuskausminimas, tau per sunku, per baisu, sakai “viskas, darom cezarį” – ir tau bus atliktas cezario pjūvis. Jei tikrai žinai, kad į tavo poreikius bus atsižvelgta, tai sukuria saugumo ir pasitikėjimo atmosferą ir tas gimdymas ne toks baisus atrodo, tiesa? Šiuo metu Lietuvoje laikomasi tokios nuostatos – moters nuomonė yra nesvarbi. Bet juk gimdymas – tai procesas, kuris, pirmiausia, reikalauja aktyvių gimdyvės veiksmų. Moteris pati save pažįsta geriausiai ir jaučia savo ribas, kurių ignoravimas baigiasi psichologinėms ir fizinėmis traumomis, o kartais sukeliama grėsmė vaiko ar mamos sveikatai ar gyvybei.”

Primename, kad moterų pilietinė iniciatyva, susibūrusi socialiniame tinkle Facebook esančioje grupėje “Moterų teisė pasirinkti gimdymo būdą Lietuvoje cezario pjūvio būdu”, jau daugiau nei metus aktyviai siekia, kad Lietuvoje būtų įteisinta galimybė moteriai pasirinkti gimdymo būdą, iš kurių vienas – gimdymas cezario pjūvio būdu.

Spaudos pranešimas