Niekam ne paslaptis, kad būsimos mamos dažnai kalbasi su savo mažyliais, kai tie dar tebegyvena įsčiose. Mokslininkų nuomone, tasai mielas bendravimas, kaip ir kai kurie kiti mamos ir vaiko tarpusavio ryšio pasireiškimai, gali būti susiję su pokyčiais moters smegenyse.

Pas nėščias moteris sumažėja pilkosios medžiagos apimtis smegenų žievėje, tačiau tokių pokyčių negalima vadinti negatyviais.

Tarptautinė mokslininkų komanda, kuriai vadovavo Elzelin Hokzema iš Leideno universiteto Olandijoje, įrodė, kad nėštumas daro ilgalaikį poveikį motinos smegenims, keisdamas jų struktūrą. Būtent šie pokyčiai leidžia moteriai geriau pasirūpinti savo mažyliu. Tyrimai truko 5 metus, per tą laiką mokslininkai, pasitelkę magnetinio rezonanso tomografiją, ištyrė 25 moteris iki nėštumo ir po gimdymo, o taip pat 19 vyrų – būsimų tėvų. Taip pat komanda nuskenavo 20 ne nėščių moterų ir 17 jų partnerių.

Rezultatai parodė, kad besilaukiančių smegenys pastebimai skiriasi nuo kitų tyrimų dalyvių smegenų (tame tarpe ir nuo būsimų tėvų). Tarp viso kito, besilaukiančioms sumažėdavo pilkosios medžiagos apimtis priešakinėje ir užpakalinėje smegenų žievės dalyse.

Šios smegenų sritys atsakingos už socialinius procesus, tokius kaip mokėjimas užjausti ir suprasti kitus, t.y. už tai, kas priskiriama kito žmogaus mentalinės būklės atpažinimui.

Mokslininkai pažymi: nežiūrint į visuotinai priimtą požiūrį, kad pilkosios medžiagos sumažėjimas negatyviai veikia žmogų, šiuo konkrečiu atveju smegenys paprasčiausiai teisingai save perderina. Tai patvirtina faktas, kad nė vienai eksperimento dalyvei nebuvo nustatyta kokių nors kognityvių pažeidimų. „Svarbu pabrėžti, kad mūsų tyrimai neįžvelgė kokio nors ryšio tarp pokyčių ir intelekto ar sugebėjimo pažinti pasaulį“. – priduria projekto vadovė.

Autorių nuomone, jų pastebėti pokyčiai yra evoliucinis mechanizmas, kuris leidžia motinai emociškai adaptuotis prie naujagimio.

„Šie pokyčiai buvo stebėtinai dėsningi. Iki tokio laipsnio, kad kompiuterinis algoritmas galėjo nustatyti, kurios iš moterų buvo nėščios laikotarpyje tarp tyrimų, o kurios – ne“. – pažymi mokslininkė.

Kadangi pas būsimus tėčius pokyčių smegenų struktūroje nebuvo aptikta, tyrinėtoja daro prielaidą, kad fenomenas gali būti susijęs su moteriškų hormonų išsiskyrimu.

Mokslininkai atliko ir kitą eksperimentą: jie rodė motinoms jų vaikų nuotraukas ir stebėjo smegenyse vykstančius procesus. Paaiškėjo, kad kai mama mato savo mažylį nuotraukoje, jai padidėja neuronų aktyvumas, ir būtent tose smegenų srityse, kur sumažėjo pilkosios medžiagos apimtis.

Šis atradimas privertė komandą suformuoti papildomus psichologinius testus, kurie galėtų išaiškinti emocinį mamos prisirišimą prie kūdikio. Rezultate paaiškėjo, kad kuo mažesnė pilkosios medžiagos apimtis, tuo stipresnis motinos prisirišimas.

Įdomu, kad visi struktūriniai pokyčiai dalyvėms išlikdavo dar du metus po gimdymo.

Beje, nežiūrint į paplitusią nuomonę, kad nėštumas daro įtaką moters atminčiai, tyrinėtojai testavimo metu nenustatė jokio skirtumo tarp būsimų mamų ir nesilaukiančių eksperimento dalyvių.

Darbo autoriai ketina tęsti tyrimus šia kryptimi su dar didesniu dalyvių skaičiumi. Gali būti, kad tai ne vienintelis dėsningumas, kurį gali išaiškinti neurovizualizacijos metodai.

Su moksliniu straipsniu, aprašantį šį atradimą, galima susipažinti šiame tinklapyje.

http://seimairnamai.eu/