Šį vadovą pirmiausia rašau sau, nes laukdamasi antrojo vaiko labai bijau pakliūti į būseną, kai rūpinimasis vaiku, nuovargis, nemiga išveda iš pusiausvyros. Laukdamasi pirmojo lėliuko didžiausią nerimą kėlė tai, kaip reikės vaikutį rengti, maitinti, nuraminti. Dabar tokie techniniai klausimai kaip ir nekelia nerimo. Buvusi patirtis leidžia manyti, kad su visu tuo yra įmanoma ir net pernelyg nesudėtinga susitvarkyti, bet buvusi patirtis taip pat sako, kad moteriai, kuriai svarbu ne tik namai, bet ir savirealizaicija, vaikučio auginimas gali būti tikras išbandymas, mėginant neprarasti savęs ir išsaugoti išmintingą, o ne hormonų ir emocijų valdomą asmenybę.

1. Neprarasti socialinio rato ir bendravimo. Šitas punktas yra labai sudėtingas, nes lėliuko priežiūra atima daug laiko, užima beveik visas mintis ir emocijas. Ypač sunku išlaikyti kontaktus su draugėmis ir draugais, jei jie dar neturi vaikų arba jų vaikai jau paauginti. Nutinka ir taip, kad su nauju gyvenimo etapu dažnai susikuria naujas draugų ratas, tas pas kurį panašaus amžiaus vaikai. Moterų draugystei palaikyti, priešingai nei vyriškajai, reikia leisti laiką kartu. Neretai išsiruoši iš namų, auginant mažą vaiką yra sunku ne tik fiziškai, bet ir emociškai, todėl reikia turėti iš anksto susigalvotą taisyklę, pvz.: kartą per dvi savaites privalomas susitikimas su draugėmis.

2. Turėti pagalbą iš šalies. Gana dažnai mamos bijo pasitelkti į pagalbą vyrą, nes šis nesugebės taip pasirūpinti vaiku, nenori pasikliauti močiutėmis, nes bijo, kad vaikas gali jos mamą ar anytą mylėti labiau nei ją, nerimauja dėl auklės pasirinkimo, nes svetimas žmogus negali būti patikimas. Taip ir tempia mamos visą naštą ant savo pečių. Kartais nemiegodamos ištisomis paromis, nes kai užmiega vaikas, reikia palaikyti prieš tai įprastą buvusią tvarką namuose, pagaminti vakarienę ir t.t. Juk aplink visos tokios šaunios ir viską suspėjančios, o aš… Taip prisideda ir kaltės jausmas, kuris tik sekina energiją, bet neduoda jokios naudos. Taigi, vyrą įtraukti į vaiko priežiūrą yra būtina, ne tik tam, kad nuimtų dalį rūpesčių, bet ir tam, kad formuotųsi ryšys tarp vaiko ir tėčio. Kitą galimą pagalbą irgi reikia čiupti ir džiaugtis, nes vaikui reikia ramios, nenusivariusios mamos, kuri galėtų skirti kokybišką dėmesį.

3. Skirti laiko tik sau. Kas mane labiausiai išvesdavo iš pusiausvyros auginant pirmąjį vaiką, tai negalėjimas pabūti vienai, tik su savimi. Ir tą aš supratau ne iš karto, o tik pastebėjusi dėsningumus, kad jei savaitę nepabuvau nei pusvalandžio ar valandos viena, aš tampu irzli ir nervinga. Ir per tą valandą man net nereikia veikti kažką ypatingo, tiesiog pabūti tik su savo mintimis visiškoje tyloje. Mes esame skirtingos ir galbūt tu norėtum per laiką skirtą sau pasidaryti manikiūrą ar paplepėti ramiai su drauge. Tinka viskas. Svarbu per t laiką atgauti vidinę pusiausvyrą.

4. Informaciją rinkti tik iš patikimų šaltinių ir specialistų. Kaip mano viena kolegė sako, kai jau tampi nėščia tai ir būni nėščia visą gyvenimą, t.y. padidėjęs nerimo ir rūpesčio lygis jau niekada nebebus toks, koks buvo. O nerimauti moterys, augindamos vaikus tikrai sugeba daug ir dažnai be reikalo. Internetas, mamyčių forumai, viską žinančios močiutės ar kaimynės dažnai čia atlieka meškos paslaugą. Mano nuomone, jei dėl kažko neramu, kyla klausimai geriausia yra tartis su specialistais, t.y.: pediatrais, psichologais ir pan.

5. Priimti gyvenimo pokyčius. Gimus pirmam, antram ar trečiam vaiku, gyvenimas niekada nebebus toks, koks buvo. Jis bus nei geresnis, nei blogesnis, tik bus kitoks. Ir tu tapsi kitokia. Ir kartais nelieka nieko kito, kaip atsiduoti tiems pokyčiams, pvz.: jei nuspręsi, kad nebenori dirbti banke, o nori turėti savo verslą, pirmyn. Šitų įkvepiančių ir keičiančių asmenybę pokyčių aš tikrai laukiu.

6. Turėti tikslų nesusijusių su motinyste. Jei visas mūsų gyvenimas ir mintys pradeda suktis tik aplink vaiką, mes jam užkraunam sunkią naštą – padaryti taip, kad jo mama būtų laiminga, nes visą kitą mamai nėra svarbu. Todėl svarbu kiekvienai iš mūsų turėti ko dar gyvenime siekti ir norėti. Ir nesvarbu kas tai, mokytis, keliauti, kurti… Svarbu, kad padėtų kurti savo vaizdą be motinystės. Vaikai užauga, o mes liekam gyventi toliau.

7. Atsiminti-užsirašyti, kad tobulų mamų nebūną ir nereikia. Nėra nieko blogiau vaikui, kaip turėti tobulą mamą, nes nė vienas žmogus nėra iš esmės tobulas ir vaikas niekada nepasieks to tobulumo, o jau užaugęs galvos, kad jo mama buvo tobula, o jis toks nevykęs. Taigi nekraukime ant vaikų pečių tokios naštos ir leiskime sau būti pakankamai geromis mamomis, o vaikams pakankamai gerais vaikais, tokie, kokie jie yra, o ne tokius, kokius mes norime matyti.

8. Turėti žmogų-signalą. Nesugalvoju kaip dar reiktų įvardinti draugę, sesę ar bet kurį žmogų, kurio tu paprašai tave perspėti, jei tau nuo motinystės ar pervargimo, ar užsidarymo namuose pradės važiuoti stogas, kalbėsi tik apie sauskelnes ir košeles. Būtų dar geriau, kad tas žmogus galėtų ne tik tau pasignalizuoti, kad gana, bet ir galėtų tave išsivesti į žmones, kad ir į kiną, kavinę ar pasivaikščioti, be vaiko ir pakalbėti ne apie vaiką.

9. Kas vakarą prisiminti dieną ir išsakyti akimirkas, kurios buvo malonios. Mamoms darbas yra sunkus ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Jame ne tik malonios akimirkos ir džiaugsmas, bet ir nuovargis, pasimetimas, nerimas. Mūsų smegenys per tūkstantmečius mokėsi pirmiausia dėmesį kreipti į pavojingus, blogus ženklus tam, kad mes liktume gyvi. Ir dabar mūsų atmintyje pirmiausia fiksuojasi rūpesčiai ir problemos, todėl labai naudinga kiekvieną vakarą, prieš užmiegant įsivardinti sau ar aptarti su artimu žmogumi tas dienos akimirkas, kurios buvo smagios ir džiaugsmingos. Taip mes mankštinsime smegenis daugiau dėmesio skirti teigiamiems dalykams.

10. Pasigaminti savipagalbos dėžutę. Dažnai kai būna labai sunku, mes nebežinome ko griebtis ir ką daryti, todėl kiekvienai iš mūsų yra naudinga iš anksto pasiruošti pagalbos sau dėžutę į kurią sudėtume dalykus, kurie mums pravestų sunkią akimirką. Tai gali būti mėgstamos muzikos įrašai, šokoladas, mielos nuotraukos, malonaus kvapo rankų kremas, telefono numeriai, kuriems gali apskambinti ir pan. Svarbu, kad pasirinkti daiktai pažadintų mūsų pojūčius: klausą, rega, uoslę, skonį, lytėjimą.

Autorė psichologė Gintarė Jurkevičienė

www.kaunepsichologas.lt