Visai neseniai perskaičiau Dovilė Filmanavičiūtė tekstą skirtą Žmonės žurnalui. Skaitydama linksėjau galvą ties kiekvienu žodžiu ir džiaugiausi, kad tai pasieks tokią didelę auditoriją žmonių. Žodį žmonių, o ne mamų čia rašau su intencija. Tekstas tai apie buvimą mama, bet skirtas jis visiems. Visiems, kurie pamiršta, kad žmona, draugė, sesuo, dukra ar kokia kita moteris, pagimdžiusi vaiką, išlaiko tą pačią teisę kaip ir prieš tapimą mama būti tuo, kuo ji pati nori.

Dažnu atveju mamoms leidžiama pabūti mamomis kokius pusę metų, o tada jau galvok, ką gi veiksi po to. Leisi, kad tavo karjeros traukinys važiuotų pro šalį ar šoksi į jį. Leisi vakarus namie su vaiku ant krūties ar šoksi su draugais naktiniam miesto šurmuly. Moterie, visur turi skubėti, nes kaip žinia, š…. traukinys nelaukia. Ir aš ta moterimi pabuvau. Tikrai galvojau, kad nieks manęs nepalauks. Nors niekas į galvą to nekalė, bet aplinkinių pavyzdžiai bylojo, kad aš jau gyva numirėlė, nes sėdžiu su vaiku namie ir nematau, kas vyksta toje realybėje.

O mano realybė, kuri iš pradžių vargino, atrodė ne mano ir sunkiai pakeliama, man ėmė patikti. Tada aš pagaliau leidau sau būti mama. Nesiteisinant, o mokant ir mokantis kartu. Nepavydint, o pasidžiaugiant kitų pasiekimais. Nesiguodžiant, o padedant kitiems. Ir tų kasdienybės spalvų gausa man pasidarė tokia miela, kad branginu jas iki šiol.

Noriu būti mama su visais teikiamais malonumais, sunkumais ir tikrai šiuo etapu nieko malonesnio neįsivaizduoju. Juk jis tikrai vienintelis, unikalus, ir kas svarbiausia tavo vadovas yra pats kūrybiškiausias, atlaidžiausias ir labiausia tave mylintis žmogus šioj žemėj. Ar gali būti kas geriau? Negi tikrai tas nuvažiuojantis traukinys gali pasiūlyti kažką geriau? Taip, gal ir gali, bet ne dabar. Ne dabar man. Visiems individualu, o tas ir smagiausia, nes visos savo istorija rašom. Aš dar palauksiu, o dabar einu iš plastelino oro balionų lipdyt!

Su meile,

(Ne)vienintelė mama Airida