Artėja mūsų su vyru trečiosios santuokos metinės. Kartu esame jau daugiau nei šešerius metus. Ir žodis kartu, kiekvienu gyvenimo etapu turi skirtingą prasmę ir raiškos būdą kasdienybėje. Labai džiaugiuosi, kad šis žmogus yra šalia manęs ir padeda mano kelionėje į save. Taip, perskaitėte teisingai, padeda kelionėje į save, o ne į mūsų šeimą. Tai yra mūsų šeimos susitarimas, kuris priimtas dviejų suaugusių žmonių, kurie perėjo įvairias meilės stadijas.

Pirmiausia, kai du žmonės susipažįsta, jie dažnu atveju būna apsvaigę vienas nuo kito. Jų poreikis būti vienas su kitu yra toks stiprus, kad net prilygsta būsenai, kai vienas į kitą esame atsisukę nugaromis. Jei tik vienas pasitraukia, kitas griūva. Jei vienas pasisuka, kitam jau nepatogu ir panašiai. Taip gyvenome ir mes. Vienas be kito niekur. Esant su draugais, tu jau galvoji, ką veikia tavo mylimas žmogus. Hormonai šėlsta lyg pašėlę ir tu nieko aplink nematai, tik savo mylimąjį. Viskas nusidažo rožine spalva ir bet koks pašalinio žmogaus komentaras apie tavo apsvaigimą tave skaudina, nes tu matai tik tai, ką nori. Priklausymas nuo kito žmogaus yra absoliutus ir nekvescionuojamas abiejų partnerių iki tol kol, jie puikiai vienas kitą pažįsta ir kartu nusprendžia vienas į kitą pažvelgti atviromis akimis, kurios padeda susipažinti. O va tada ir prasideda didžioji intriga.

Gal žodis intriga čia per silpnas, tada prasideda visas kopimas į Everestą su žmogumi, kuris ima tave erzinti. Pripažinkime, niekas tokios kelionės į Everestą nenorėtų, bet su savo partneriu tokį gyvenimo būdą pasirenka ir net ilgus dešimtmečius. Taigi kas tuo metu vyksta ir kokią būseną patyrė ir išgyveno mūsų duetas. Mes po rožinių akinių etapo, supratome, kad norime vienas kitą geriau pažinti, ir pagaliau leidome sau būti savimi. Na gal ne visai savimi, bet parodėme savo tamsiąsias puses. O ten ir prasidėjo. Tu nuolat matai, kad žmogus daro dalykus ne taip, kaip tu norėtum, kad jis darytų. Jis kalba, juokauja ne tavo suprantamu stiliumi. Jo kasdienė rutina ir čepsėjimas tave erzina, o išmėtyti daiktai tiesiog varo į neviltį. Lygiai taip pat jis mato tave. Jis nesupranta tavo užuomenų apie gėles, jis nesiūlo tau vakarienės mieste, kai tu tingi gaminti. Savaitgalį jis susiplanavo su savo draugais, pakvietė ir tave, bet tu to visai neplanavai. Tai etapas, kai žiūrėdamas į savo mylimąjį supranti, kad draugystės pradžioje buvęs narkotikas išgaravo, o po jo liko tik labai didelės pagirios, kurių metu ištisai skauda galvą nuo to, ką kitas asmuo daro, kalba, sėdi ar tiesiog miega tave apsikabinęs. Žinoma, šaržo šiuose sakiniuose daug, bet esmę suprasti nesunku. Tokiu poros egzistavimo laikotarpiu atsiranda daug įtampos keliančių situacijų, kuriose lūkesčiai ženkliai didesni, nei gaunami rezultatai. O juk iš tikro niekas niekam nieko neprivalo. Ir kai tai supranti, arba apie tai pasikalbi su žmogumi, ateina į galvą geniali mintis. Jei mane pykdo mano žmogaus veiksmai ar neveikimas, lygiai taip pat jį pykdo mano veikimas ar neveikimas. Hmmm, ką su ta mintimi daryti toliau? Ogi daryti nieko nereikia. Na gerai, gal fiziškai daryti nieko nereikia, bet čia norisi įjungti savo sąmonę ir suprasti, kad darnūs santykiai atsiranda tik tada, kai esu darnoje su savimi, žinau savo stipriąsias puses, žinau silpnąsias puses, pažįstu save, vertinu save, myliu save, rūpinuosi savimi, didžiuojuosi savimi ir žinau, kad būdama pati laiminga, galiu prisidėti prie kito žmogaus laimės.

Tai supratusi aš paėmiau šalia esančio vyro ranką ir pakviečiau į puikią kelionę savęs pažinimo link. Kelionės į save, kur kiekvienas dar geriau susipažįstame su savimi asmeniškai, kur kiekvienas išgyvename ir patiriama tai, kas mums svarbu. Kur gerbiame kito žmogaus nuomonę, pasirinkimą ir visada, bet kokioje situacijoje jį palaikome. Kad ir koks kvailas atrodytų tau šitas sprendimas, jis yra ne tavo, o tavo žmogaus, kurio ranką tu laikai šalia ir palaikai, kai jam labiausiai to reikia.

Turiu pasakyti, kad būtent taip mes ir gyvename po santuokos. Tokią kelionę pasirinkome, nes abu suprantame, kad šeima yra kūryba, kur svarbus kiekvieno kūrėjo indėlis, o tas indėlis negalimas be asmeninės savirealizacijos.

Mūsų savirealizacija tik prasideda, tad laukiu nesulaukiu, kur mes nukeliausime. Tikiu, kad svajonių kalnas tik didės, o vaizdas kurį matysime nuo jo bus toks, kokį asmeniškai kiekvienas sukursime.

Su meile,

(Ne)vienintelė mama Airida