Tekstą, kurį skaitysi dabar, savo mintyse nešioju jau kuris laikas. Vienas po kito, kaip maži vorantiklio siūleliai raizgosi sakiniai, kuriais noriu pasidalinti.

(Ne)vienintelemama tinklaraštis gimė prieš dvejus metus. Gimė iš noro padėti mamoms būti netobuloms, ieškoti atsakymų, išdrįsti prašyti pagalbos ir suprasti, kad ji yra vienintelė mama savo vaikui Kitaip tiesiog jau nebus.

Šiandien noriu pasidalinti tuo, kas, tikiu, jog gali ir tau būti naudinga motinystėje. Tad tiesiog, atsipalaiduok ir paklausyk tos netobulos mano patirties, kuri parodo, kad motinystėje tikrai galima daug ko nemokėti, nežinoti, nejausti. Ir tai yra NORMALU!

• Gimus Leonardui pirmas kelias savaitės jį rengė mano vyras. Aš tiesiog bijojau jam kažką padaryti. Aš nežinojau, kaip taisyklingai jį aprengti ir nurengti!
• Pirmą mėnesį aš gal tik kelis kartus keičiau sauskelnes. Man atrodė, kad tos mažos kojytės nulūš, jei ne taip pakelsiu.
• Grįžusi iš ligoninės aš žiūrėjau internete, kaip taisyklingai nešioti vaiką, nes neturėjau žalio supratimo. Verkiau krokodilo ašarom, kad man nepavyksta, taip, kaip ten parodyta. Galvojau, kad padarysiu kažką neatleistino, jei laikysiu ne taip.
• Maitinant Leonardą krūtimi man skaudėjo spenelius taip, kad norėjosi klykti. Tiesiog nepakeliamas skausmas drąskė tol, kol kūnas apsiprato.
• Nebuvau girdėjusi ir skaičiusi, kad po gimdymo moteris kraujuoja. O aš kraujavau mėnesį. Buvo labai sunku psichologiškai suprasti, kiek dar tai gali tęstis.
• Svajojau, kad pagaliau atsigulsiu ant pilvo! Svajonė dužo ties pirma naktimi, nes krūtys skaudžios ir nieko panašaus į patogų išsvajotą miegą.
• Ilgą laiką maudant Leonardą sugebėdavau tik stovėti ir žiūrėdama į jį verkti. Nesupratau, kad šis vaikas mūsų ir taip bus visada!
• Pirmomis savaitėmis neturėjau drąsos išeiti su vaiku į lauką. Jis labai verkė, o aš bijojau, kad rėkdamas sušals gerklę.
• Daug jaudulio kėlė maitinimo klausimai, kuriuose visi aplink ir kartojo, kad aš neturiu pakankamai pieno, todė vaikas neprivalgo, valgo dažnai ir ilgai nemiega, nes greit išalksta. Tai kėlė įtampą, kurios niekam nelinkėčiau patirti. Juk keliuosi naktį, kas dvi valandas, skaičiuoju sysiukus ir kakiukus, o man vis kartoja, kad pieno pas tave nėra!
• Nenorėjau ir stengiausi neduoti Leonardo kitiems į rankas, bent pirmą mėnesį! Ir tai visiškai mano pasirinkimas, kurį prašiau, kad gerbtų kiti. Kitų bacilų, kvapų, bent pirmą mėnesį tikrai nesinorėjo!

Su kiekvienu etapu tos patirtys keitėsi, pildėsi, augo ar mažėjo! Bet jos visos yra mano istorijos dalis. Jei randi kažką, kas suteikia viltį, jog ne tau vienai taip, ir tai praeis, aš jau laiminga. Aš prieš tris metus to neturėjau, nes niekas apie tai garsiai nekalbėjo! O dabar artėjant trečiajam Leonardo gimtadieniui aš supratau, kad kiekiena patirtis yra dovana, kurią gali supakuoti į prisiminimų skrynelę ir pasidalinti su tuo, kam labiausiai to reikia!

Su kokiais patyrimais tu susidūrei tapusi mama, kas buvo sunkiausia? Juk galime savo patirtimi padėti kitai, kuri dabar jaudinasi, kad yra netobula… Bet kitokių ir nereikia…

Su meile,

Airida