Šiandien nužygiavom daugiau nei 14 km. Buvome pačiame didžiausiame Tel Avivo parke Hayarkon, kuris užima apie 3.8 kvadratinių kilometrų teritorijos. Jame yra keli ežerai, daug vaikų zonų, kaktusų ir uolų parkai, du mini zoologijos sodai (paukščių zoo sodas rekonstruojamas ir dirba tik šeštadieniais, bet vietiniai sakė kad ten neapsilankiusi nieko nepraradau), kavinės, lipimas uolomis, tropinių augalų sodas. Visa tai mes aplankėm, tik žinoma uolomis nelipome :).

Parke išgėriau puodelį kavos (vėliau paaiškėjo, kad tai buvo klaida ir reikėjo skubiai ieškoti wc) ir paplepėjau su vietiniu barmenu (juk kažkur reikia realizuoti poreikį bendrauti). Jam niekaip nepavyko paaiškinti, kur yra ta Lietuva, todėl galiausiai apsistojom ties jam žinoma Latvija, o aš tapau latve. Netgi tada jis klausinėjo ar man toli Olandija ir Vokietija… jis svajoja apie geresnį gyvenimą ir nori gyventi Europoje, tačiau vienintelis kelias (anot jo) ten legaliai patekti yra vesti europietę. Jis buvęs Vokietijoje, Rumunijoj ir Olandijoj ir svajoja vėl sugrįžti ten pat. Kai paklausė, koks pas mus normalus atlyginimas ir aš pasakiau kad 800€, jis pasibaisėjo. Pas juos normalu gauti 1500€, bet viskas čia taip brangu, kad mėnesio pabaigoje lieki vėl be cento. Jis sakė, kad izraeliečiai daug ir sunkiai dirba, kad čia vyrauja nerimas ir rūpestis dėl pinigų.

Einant namo pakilo didelis vėjas ir šiek tiek palynojo. Jūroje pasirodė kaituotojai ir buriuotojai. Šiuo metu, kai rašau jums, vėl viskas nurimę ir šviečia saulė, nors debesėlių yra.

Motiejukas vis dažniau būna irzlus. Jį vis sunkiau užmigdyt. Naktį nuo 3 val turbūt nemiegojom nei vienas. Dienom ilgiausias miegelis – 30 min. Viskas būtų puiku, jei tik Motiejus geriau miegotų…