LAIŠKAI IŠ IZRAELIO. Penkioliktoji diena (paskutinė)
2016-01-23
Tik būdami Jeruzalėje supratome, ką iš tiesų reiškia šabas. Negalėjau patikėti, bet NIEKAS tikrąja to žodžio prasme nedirba. NIEKAS!!! Na visa laimė, kad senamiestyje egzistuoja turgus, kuriame šalia žydų prekiauja krikščionys, armėnai, musulmonai ir arabai. Visa laimė, nes šiandien būtume likę nevalgę…
Oras tikrai prastas – nuolat lyja lyja ir lyja… šiandien buvome nemokamoje ekskursijoje po Jeruzalę. Tikrai daug ko sužinojom ir pamatėm. Norit neįtikėtinų faktų? Kad ir kaip bebūtų keista, tačiau Jeruzalės senamiestyje vienas šalia kito (o kartais net tame pačiame name tik skirtinguose aukštuose) gyvena įvairių religijų žmonės! Kartu visai greta… kitas faktas – musulmonas negali parduoti savo gyvenamosios vietos kitos religijos atstovui. Jei taip nutinka, didelė tikimybė, kad jis bus nužudytas… pastarąjį kartą taip nutiko prieš 1.5 metų. Kitas faktas, kad musulmonas nuvykęs į Meką prie savo vardo prisideda priešdėlį (nepamenu tiksliai kokį) bet tai panašu kaip gauti iš Anglijos karalienės titulą seras. Dar faktų? Mes gyvename ne 2016, o iš tiesų 2020 metais. Metraštininkai pastebėjo šią klaidą, bet jau niekas jos neištaisys… nepavargot nuo faktų? Ar žinote, kada baigiasi šabas? Ogi kai danguje pasirodo 3 žvaigždės.
Šiandien matėm daug šventų vietų. Viena įdomiausių turbūt Jėzaus kristais nukryžiavimo kelio stotelės ir palaidojimo vieta. Į šią armėnams, krikščioniams ir ortodoksams priklausomą bažnyčią patekti yra milžiniškos eilės… dar vienas faktas, kad kiekvieną vakarą ir rytą jau kone 300 metų šią bažnyčią atrakina ir užrakina tos pačios šeimos atstovas… musulmonas… taip taip… kadangi senovėje trijų religijų atstovai susiginčijo, kam iš tiesų turėtų priklausyti raktas ir nerado tiesos, nusprendė kreiptis į teismą. O teisėjas pasirodė esąs ne kas kitas, o musulmonas, todėl ir paskyrė raktą sergėti savo religijos atstovui. Taip pat, norėdami priimti bet kokį su bažnyčia susijusį sprendimą, prie derybų stalo turi susėsti visų religijų atstovai, nuspręsti, ar pokyčiai reikalingi bei kas juos finansuos. Spėkite, ar jie kada nors buvo susėdę? Štai kodėl bažnyčioje yra nuo gaisrų pajuodusios sienos, o ant pačio pastato kabo kopėčios – kadangi nėra sprendimo, jog jas galima nuimti.
Šiandien pagaliau supratome, kodėl šventoji žemė tokia svarbi visų religijų atstovams. Pasirodo religijos, šventi objektai ir pranašai yra labai persipynę, todėl natūralu, kad nuolatos kyla ir konfliktai.
Tai tokios nepaprastos ir visiškai kitoniškos buvo mūsų atostogos Izraelyje. Nesigailiu nei viena čia praleista diena! Grįžtame namo gerokai praplėtę akiratį, apstulbę, šiek tiek sutrikę, truputį pavargę, bet kupini įspūdžių!
Dovilė