2016-09-14

Norėtųsi savo įrašą pradėti Agnės Jagelavičiūtės stiliumi ir parašyti maždaug taip: „super mamytės ir visokios kitokios neskaitykit“, bet aš ne Jagelavičiūtė 🙂 ir mano rašymo stilius visai ne toks… Bet apie viską nuo pradžių…

Šį kartą norėčiau pakalbėti apie poną didingąjį, taip laukiamą ir tokį trumpą SAVAITGALĮ. Natūralu, kad po darbo savaitės taip nekantriai lauki tų dviejų laisvų dienelių, kai pagaliau visa šeima galėsite pabūti kartu (juk jau seniai nebepuoselėju svajonių apie ilgą rytinį miegą). Po ilgo laiko sugrįžus į darbą ir šiek tiek motiniškai skaudančia širdimi išleidusi vaiką į darželį, taip norisi tas dvi trumputes dienas praleisti kokybiškai, produktyviai ir linksmai – juk pagaliau visi esame kartu! Patarlė, kad planuoji, o Dievas juokiasi labai tiktų mūsų šeimai šiam savaitgaliui. Na, tik mūsų atveju dievukas yra mano sūnelis, kuris visada užduoda dienos toną. Išties smagu, kai Motiejus pabunda geros nuotaikos, yra linksmas, gražiai elgiasi prie stalo, nerodo ožiukų, neprieštarauja rengiamas, noriai priima visas jam siūlomas pramogas (tiesą sakant, būna gera, kai gauni bent vieną gėlytę iš šios puokštės). Tačiau būna ir juodųjų dienų, kai visą laiką girdi zyzimą, verksmą, keliolika kartų per dieną keli vaiką nuo žemės (pykčio priepuolis), guodi, supi ir myluoji, nors tikrai nesupranti, kas iš tiesų vyksta… Būtent toks buvo pastarasis mūsų savaitgalis… Suprantu, kad mažas vaikas susiduria su daugybe išgyvenimų: dygstantys dantukai, pokyčiai namuose (mama išeina į darbą, reikia eiti į darželį) ir panašiai. Bet juk taip velnioniškai pikta, kai supranti, kad turi tik dvi trumputes laisvas dienas, kurias norėjai išnaudoti visiškai ne taip… Juk po darbo savaitės taip norisi praleisti laiką su visa šeima. Nori visą savo laiką, jėgas, dėmesį skirti tik šeimai. O dievukui, švelniai tariant, nėra nuotaikos. Jam visos siūlomos pramogos (kurios beje anksčiau patikdavo) staiga nebeteikia malonumo. O išėjimas į lauką prilygsta karo laukui, kuriame kareiviai savivaliauja, specialiai elgdamiesi priešingai, nei jų yra prašoma…

Tenepyksta ir nekeikia mane visos super mamytės, bet po tokių savaitgalių tiesiog norisi kuo greičiau sulaukti pirmadienio, kai zirziantis, zyziantis ir nervais grojantis vaikas taps kažkieno kito problema. Kai vėl galėsi išeiti į darbą ir tęsti įprasta, rutininį gyvenimą… Ir vėl tikėtis, kad kitas savaitgalis bus daug malonesnis. Tokiose situacijose aš nuolatos primenu sau du dalykus: visų pirma, kad mes, moterys, esame jau taip sukurtos, kad galime ištverti visiškai viską, o visų antra – kad ir kaip bebūtų, Motiejus yra pats didžiausias stebuklas mano gyvenime, pati didžiausia dovana. Net ir tie „juodieji“ laikotarpiai nė kiek nenumaldo mano meilės jam, netgi priešingai – po ilgos sunkios dienos atsigulusi į lovą dar ilgai analizuoju, ar tikrai padariau viską, kad pataisyčiau Motiejaus nuotaiką? Ar tikrai teisingai atliepiau į jo norus? Ar tikrai padariau viską, kad suprasčiau kas ir kodėl dedasi?

Šaunaus, bet turinčio charakterį vaikučio mama,

Dovilė