2016-07-01

Nežinau kodėl, bet jau gimus vaikeliui nusprendžiau, kad maitinsiu iki jam sueis vieneri metai. Viena vertus, galbūt paskatino gydytojos močiutės rekomendacija, kad ilgiau maitinant bus sunku nutraukti, kadangi mažylis puikiai žinos, kas tai yra krūtis ir galės pats ją susirasti. Kita vertus, buvau mačiusi tokių vaizdų, kai vaikas pats plėšia mamos drabužius, ieškodamas maistelio. Kaip visuomet sakau, neturiu nieko prieš ir prieš tokį variantą. Kiekviena mama renkasi tai, kas jai atrodo teisinga. Tačiau man asmeniškai toks variantas netiko 🙂

Negaliu papasakoti ilgos nujunkymo istorijos, visų vargų, kančių ar kažko panašaus, nes man taip paprasčiausiai nebuvo. Kiekvieną kartą įvesdama vis naują dienos valgį, mažindavau maitinimo krūtimi skaičių. Ir taip jau gavosi, kad kai Motiejui buvo apie 10 mėnesių, buvau pasilikusi vieną maitinimą – rytinį. Na, aš norėjau, kad tai būtų rytinis maitinimas, bet Motiejus norėjo kitaip – keldavosi 5 val. ryto ir nenurimdavo tol, kol neduodavau pienelio 🙂

Taigi, kai Motiejui buvo beveik 1 metukai mes išsiruošėme atostogų į užsienį (jau trečią kartą su Motiejumi). Kaip ir įprasta keliaujant su kelionių organizatoriumi, turėjome ankstyvą skrydį. Tad apie 5 val. ryto pažadinau savo držiaugsmelį, aprengiau ir įsodinus į mašiną jis tuojau pat vėl užmigo (krūties prašyti nereikėjo). Oro uoste pamaitinau jį jogurtu ir užkandukais ir sumaniau pamaitinti mamos pieneliu. Nežinau kodėl, gal dėl to, kad krūtį pamatė dienos šviesoje (juk paprastai maitindavau paryčiais), bet jam tas procesas sukėlė tik juoką ir linksmo žaidimo asociaciją. Tai va tokia mano nujunkymo istorija… Visas atostogas mažylis miegojo ramiai, nebuvo 5 val. klyksmo ir prie krūties nebeteko sugrįžti. Dažnai iš mamų girdžiu tokią pastabą, kad po poros savaičių mažylis supranta, kad yra apgautas ir pradeda ieškoti krūties. Na, jau mėnesis laiko, kaip nemaitinu ir tos ekspedicijos dar nesulaukiau 🙂

Kokios gi mintys mane aplankė nustojus maitinti? Daug kas klausia, – „na, kaip jautiesi? Vėl sugrįžai į gyvenimą?”. Nujunkymas man tikrai nesukėlė džiaugsmo. Maitindama pieneliu niekuomet negalvojau, kad tai kančia, prievolė, nepatogumas. Visa tai aš priėmiau kaip normalų procesą, įprastą ir širdžiai labai mielą gyvenimo etapą. Nutraukus maitinti nepuoliau į euforiją, nejaučiau iš kažko išsilaisvinusi. Netgi sakyčiau priešingai… Beveik metus laiko turėjome ritualą, kuris padėdavo mums abiems nurimti, atsipalaiduoti. Maitinimas man atrodo kaip gamtos duota dovana, tikras stebuklas. Visus tuos metus turėjome intymias akimirkas. Jaučiausi nepakeičiama, nepakartojama, ypatinga. Žinoma, pradžių pradžia buvo tikrai sudėtinga. Dabar, kai prisimenu tas akimirkas ligoninėje, kai dantimis, nagais ir visuo kitu kovojau, kad tik mano vaikas negautų dirbtinio maistelio. Kad tik pradėtų žįsti pats… Dabar visa tai sukelia šypseną 🙂 o tuo metu, tai atrodė gyvybiškai svarbu. Nepamenu, kad būčiau už kažką kitą taip stipriai kovojusi. Ir manau, kad buvo verta. Tikiu, kad tai buvo nepaprastas, stebuklingas, pasakiškas etapas. Bet viskas juk turi pabaigą, tiesa? Tvirtai tikiu, kad savo beribę meilę, rūpestį, ramybę, paguodą ir visą savo širdį sugebėsiu perteikti ir kitais būdais.

Nebe maitinanti, bet vis tiek puiki mama,

Dovilė 🙂