2016-04-30

Šį savo įrašą norėčiau paskirti visoms moterims, kurios yra šiek tiek pamiršusios savo vertę. Pamiršusios, kokios jos nuostabios. Moterims, paskendusioms tik mamos vaidmenyje. Deivėms. Dievaitėms. Mums visoms. Kas iš tiesų yra moteris? Mes sugebam vien žvilgsniu sukelti susidomėjimą. Savo eisena priverčiame vyrus atsisukti. Mokame kerėti ir apžavėti. Mes sugebame puikiai praleisti vakarą neišleidusios nė centro. Mes galime vyrus išvesti iš proto. Sukelti karus. Mes esame dar vienas pasaulio stebuklas. Moterims išaukštinti yra kuriami patys įstabiausi kūriniai, gražiausios eilės, melodingos dainos. Dar neįtikinau, kokios mes ypatingos? Juk tik mums yra duota išnešioti ir pagimdyti kūdikį. Ar toks gamtos pasirinkimas šį stebuklingą procesą išgyventi būtent mums, moterims, nėra tikrų tikriausias įrodymas, kad mes esame ypatingos. Išrinktosios.

Toms, kas šiek tiek primiršo savo esybę, labai rekomenduoju tuojau pat sustoti ir niekur nebelėkti. Įsiklausyti į save. Padaryti tai, kas skatina susimąstyti. Tai, po ko norėsite permainų. Kur ieškoti nusiraminimo ir harmonijos? Vieni tai atranda gamtos prieglobstyje. Kiti – išliedami save švariame popieriaus lape. Dar kiti išsikrauna sportuodami. Kitiems reikia radikalesnių permainų – pakeisti šukuoseną, nusipirkti naujų drabužių ir batų (juk tai visuomet padeda pasijusti gražiai, tiesa?!), išvažiuoti atostogų, meditacija, rekolekcijos. Įkvėpimo galima semtis ir iš gero filmo, knygų ar spektaklių. Susimąstyti apie moteriškumą mane asmeniškai paskatino nuostabus Kauno muzikinio teatro spektaklis „Karmen”. Jame kaip visada nuostabi ir žodžiais tiesiog neapsakoma, mano asmeniškai LABAI mėgstama, Viktorija Streiča tobulai įsikūnijo į žaviosios viliokės Karmen vaidmenį. Tai istorija apie nesenstančius ir tokius kasdieniškus dalykus: apie meilę ir aistrą, melą ir neištikimybę, gyvenimą ir mirtį. Istorija, kuri dar kartelį patvirtiną tą (kartais netgi) karčią tiesą „geroms mergaitėms – dangus, blogoms – viskas”. Karmen – drąsi, šiek tiek išdykusi, nepriklausoma ir vėjavaikiška. Ji kitokia. Kitaip rengiasi, gali sau leisti sakyti, tai, ką galvoja. Gali sau leisti pati žengti pirmąjį žingsnį. Ji pati renkasi vyrus. Ji nesitenkina „paprasta” ir „patogu”. Ji ieško aistros. Nuotykių. Tikro, sau skirto vyro. Meilės. Ir suradus tai miršta. Tačiau, ar nebuvo verta? Galbūt geriau kelios tikros laimės akimirkos, nei visas gyvenimas ieškojimuose?

Didžiuojuosi, jog esu moteris.

Dovilė