2016-10-26

Turbūt jūs lygiai taip pat, kaip ir aš, esate susidūrusios su daugybe šeimos modelių. Mes matome draugų, giminių, kaimynų santykius šeimoje. Mes girdime pasakojimus apie šeimas per televizorių, skaitome žurnaluose ar knygose, klausomės visokiausių istorijų ir viską „perfiltravę” per savo prizmę susidarome savo patį geriausią, siekiamiausią šeimos modelį.

Šiandien aš noriu pasinaudoti proga ir viešai pasidžiaugti bei pasidalinti savo tobulos šeimos modeliu. Esu dėkinga Dievui, kad jis man davė nuostabius tėvus, senelius, dėdes ir tetas bei pačius geriausius brolį ir seserį. Galbūt ne viską 100 proc. norėčiau perkelti į savąją šeimą (juk nėra namų be dūmų), bet noriu papasakoti pačius geriausius, nuostabiausius mūsų šeimos aspektus ir atskleisti pačias gražiausias puses.

Visų pirma, mūsų šeimoje niekada nėra keliamos sąlygos, nepateikiami ultimatumai. Bet kas yra nuostabiausia, mūsų šeima susitelkia. Kai apie tai mąstau, mintyse iškyla vieningai nusiteikęs, pasirengęs kovai bet kokia kaina liūtų būrys. Mano šeima niekada nesiaiškina, ar aš buvau teisi, ar ne. Jie visuomet, bet kokia kaina stoja mano (ar kokio kito šeimos nario pusėn). Mes neleidžiame laiko filosofuodami ir svarstydami, kas teisūs, o kas ne. Mes palaikome. Vienas dėl kito esame pasirengę padaryti bet ką. O sunkiausiomis akimirkomis, kai skausmas tiesiog nebetelpa širdyje, man pakanka tik vieno skambučio. Pakanka ištarti tik vieną frazę: „atvažiuok, man tavęs reikia”. Ir tuojaus mano šeima bus pas mane. Štai taip. Nepateikdami jokių klausimų, nesiaiškindami kas ir kodėl nutiko. Tiesiog jie viską mes ir atskubės būti.

Na, o kalbant apie džiaugsmo akimirkas, ar įsivaizduojate, kaip nuoširdžiai mano šeima moka džiaugtis? Galbūt todėl mes kartu švenčiame gimtadienius, Kalėdas ir kitas šventes. Galbūt dėl to mes mielai sutinkame grįžti savaitgaliais į savo tėvų namus, sėdėti prie vieno stalo, dalintis savo gyvenimais. Dėl to, kad mes mokame taip nuoširdžiai džiaugtis, šeima visuomet pirmoji sužino visas mūsų gyvenimo naujienas: perėjau į kitą darbą, išspausdino mano pirmąjį straipsnį, važiuoju atostogų, man pasipiršo, aš laukiuosi. Kaip galima ištverti ir tris mėnesius slėpti savo nėštumą, kai žinai, kaip šiltai ir džiaugsmingai šis faktas bus priimtas?! Mes ne visuomet dažnai susiskambiname, galbūt kartais pasielgiame ne taip, kaip kiti iš mūsų tikisi, bet niekuomet nesulaukiame priekaištų.

Šeima mane išmokė, kad dižiausias turtas, didžiausia vertybė yra turėti vienas kitą. Visuomet ištikus bėdoms, susidūrus su neteisybe, patyrus didelių nuostolių, ištikus finansinėms bėdoms, aš kartoju sau, savo vyrui ir kitiems šeimos nariams, kad viskas yra laikina. Po kiekvieno juodo laikotarpio vėl prašvinta saulė. Kiekviena krizė baigiasi. Mes viską galime ištverti tol, kol esame kartu. Visi pinigai yra uždirbami, visi tikslai pasiekiami tol, kol esame sveiki ir turime vienas kitą. Drąsiai galiu teigti, kad didžiausia vertybė mano gyvenime yra šeima. Į šį žodį telpa tiek daug: meilė, palaikymas, tarpusavio supratimas, pagalba, atjauta, nesavanaudiškumas, draugystė. Galbūt gyvenime nėra tiek daug progų išdrįsti visa tai pasakyti kiekvienam mano šeimos nariui į akis. Ne su visiais ir kalbamės taip atvirai. Bet kartais tą švelnumą galima išskaityti ir tarp eilučių. Kartais pakanka vieno žvilgsnio, apkabinimo ar kitokio gesto – ir viskas tampa aišku. Mes esame vienas kitam reikalingi, mes „einame” vienas už kitą, mes būname kartu net ir tada, kai mus skiria šimtai ar tūkstančiai kilometrų. Štai kas man yra šeima. Ir už šią šeimą aš dėkinga Dievui, likimui ar visoms aukštesnėms galioms. Esu dėkinga kiekvienam šeimos nariui atskirai, kad yra tokie nepaprasti. Dėkinga esu ir tėveliams bei seneliams ir netgi proseneliams, kurie mus tokius užaugino. Dėkoju už tikrąsias vertybes, už tai, kad šiandien sutidūrus su neteisybe randu savyje jėgų pasinaudoti lietuvių liaudies patarle „duok durniui kelią„, nelaikyti savyje neapykantos ir tvirtai tikėti, kad baudžia ne žmonės, o aukštesnės jėgos.

Nuoširdžiai,

Dovilė