2016-06-16

Iš savo draugų ir artimųjų vis dažniau sulaukiu prašymo pasidalinti savo patirtimi, kaip man sekėsi taikyti dienotvarkę su Motiejumi. Pradėdama kalbėti apie dienotvarkę noriu sugriauti stereotipus, kad dienotvarkė yra tikslus gyvenimas pagal tam tikras valandas, kad nebelieka laiko žaidimams, fantazijai, laisvei, kūrybai ir pan. Kaip tik atvirkščiai – dienotvarkė man suteikė galimybę geriau suprasti savo mažylio poreikius ir kuo skubiau juos patenkinti. Todėl bemiegių naktų skaičių galėčiau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų (o atmetus aktyvaus augimo laikotarpius vadinamuosius „augimo šuolius” bei kelis kartus Motiejų kankinusias slogas, greičiausiai neliktų nei vieno).

Norėčiau pradėti nuo to, kad dienotvarkė, kaip jau minėjau, nėra gyvenimas pagal tam tikras valandas. Tai greičiau supratimas, kad mažas vaikas skirtingai pagal savo amžių gali būti budrus tam tikrą valandų skaičių tarp miegelių. Pavyzdžiui, sulaukęs 2 mėnesių amžiaus, atsikėlęs mažylis greičiausiai išbus budrus apie 2 valandas iki kito miego. Todėl kiekvieną kartą Motiejui pradėjus verkti, pasižiūrėdavau į laikrodį ir taip greičiau susivokdavau, ar jau miego metas, ar problema kita (o taip, pasirodo vaikai verkia net ir dėl to, kad nori miego!).

Kodėl dar nusprendžiau taikyti dienotvarkę? Visų pirma, dėl labai aiškios ir man, neturinčiai medicininio išsilavinimo mamai, suprantamos priežasties, tai, kad dienotvarkė parengta bioritmais. Turbūt kiekvienas yra pastebėjęs, kad atėjus tam tikrai valandai, pasidarome mieguisti, apsnūdę, pavyzdžiui ryte, apie 10-11 val. savo kolegas dažnai sutinkame prie kavos aparatų, nes norime nubaidyti snaudulį! Kadangi tikiu bioritmu, todėl tvirtai tikiu, kad vaikas miegoti turi eiti vaikišku laiku. Greičiausiai visi esame girdėję, koks svarbus yra miegas iki vidurnakčio. Sakoma, kad tuo metu žmogus geriausiai pailsi. Todėl vaikiškas nakties miego laikas, t.y. 19 valanda vakaro Motiejui labai tiko. Užbėgsiu viskam už akių ir pasakysiu, kad nesvarbu, kaip klostydavosi diena (kiek miegodavo pietų, kada keldavosi ryte ir pan) Motiejus kas vakarą tvarkingai užmigdavo 19 val. Kita vertus, tai buvo itin patogu ir mums su vyru. Tai būdavo laikas, skiriamas mums. Mes eidavome vakarieniauti, į kino teatrą, susitikti su draugais, ar tiesiog ištiesdavome kojas priešais televizorių. Mielos moterys, nepamirškite, kad tapusios mamomis, savo vyrams vis dar esate ir žmonos, o draugėms – draugės, todėl nesivaržykite ir laiką, kai vaikas miega, išnaudokite SAU (kad ir kaip tai skambėtų savanaudiškai).

Taigi kaip man sekėsi taikyti dienotvarkę? Buvo tikrai lengviau nei maniau. Dieną visuomet pradėdavome tarp 6 ir 7 valandos. Apie 9 val. ryte būdavo pirmasis, rytinis apie pusvalandžio trukmės miegas. Pietų miegas skirtingai nuo amžiaus būdavo tarp 11 ir 12.30 val. Na, o vakarinis miegelis, kuris dingo gana vėlai (tik apie 9 mėn.) būdavo apie 16 – 16.30 val. Kaip jau minėjau, iki 11 mėn. Motiejus nakties miegui visuomet buvo guldomas iki 19 val. Žinoma, taikant dienotvarkę kartais būdavo ir sunkumų: pavyzdžiui, buvo dienų, kai pietų miegelio Motiejus nuspręsdavo miegoti vos pusę valandos (vietoj 2 ar 3). Kartais labai ilgai nepavykdavo užmigdyti rytinio ar vakarinio miegelio. Bet nepaisant visko, dienotvarkės taikymas man tikrai palengvino gyvenimą. Būtinai tą patį daryčiau ir augindama kitus vaikus 🙂

Nakties miegas. Negaliu pasigirti visiškai ramiomis naktimis be jokių kėlimųsi, bet neturiu ir kuo skųstis. Nuo pat pradžių pastebėjau, kad nepaisant to, ar maitinu Motiejų vakare apie 23 val., ar ne, jis vis tiek keliasi 4 val. ryte ir reikalauja valgyti. Todėl savo nuožiūra nusprendžiau 23 val. maitinimą ignoruoti ir keltis pagal poreikį, t.y. 4 val. ryte. Kad jūs žinotumėt, kaip aš gailiuosi šito savo sprendimo 🙂 Ta 4 valanda ryto kaip prakeiksmas mane sekiojo iki pat metų laiko, kol nusprendžiau Motiejaus nebemaitinti 🙂 Nežinau, kaip būtų buvę, bet, manau, kad vis dėlto reikėjo bandyti Motiejų atpratinti nuo 4 valandos kėlimosi tuomet, kai tam buvo laikas, t.y. per 2-4 mėn.

Rekomendacijos, norinčioms pradėti taikyti dienotvarkę. Toms, kas nusprendė, kad gyvenimas pagal tam tikra tvarka sudėliotą ir vaikui visiškai aiškią ir suprantamą dieną, yra tinkamas, rekomenduoju kuo daugiau apie tai pasidomėti. Informacijos apie dienotvarkę tikrai pilna internete. Taip pat rekomenduoju paskaityti Giedrės Veličkienės straipsnių, o dar geriau, apsilankyti jos paskaitoje, ar pasikonsultuoti asmeniškai. Taip pat rekomenduoju perskaityti Gina Ford knygą „Sveiko kūdikio dienotvarkė”. Tačiau mielos mamos, primygtinai prašau, viską, ką perskaitysite ar sužinosite „perleisti dar ir per savo sveiko proto prizmę”. Ar tikrai rekomendacija migdyti vaiką visiškoje aklinoje tamsoje arba migdyti vaiką išimtinai tiktais jo lovelėje jums tikrai atrodo priimtina ir logiška? Nepameskite sveiko proto, jei kas nors nesigauna – nusiraminkite, iš to pasijuokite ir pabandykite vėl rytoj. Jei neišeis ir rytoj, tuomet gal su kuo nors pasitarkite 🙂 Taip pat motyvacijai pakelti priminsiu, kad yprotis, kaip ir pas suaugusį žmogų, susiformuoja per 21 dieną, tad gal verta pamėginti? 🙂

Labanakt, mažyli!

Dovilė