Nujunkymas arba SKAUDŽIAUSIOS mano SKYRYBOS

Ir vis dėl to, kaip ironiška – pirmomis žindymo dienomis, kai žaizdos ir skausmas liejosi ašaromis, prižadėjau sau kaip nors ištempti pusę metų. Pradžioje net skaičiavau dienas kiek man dar liko iki tų kančių pabaigos. O šiandien, kai liko vos savaitė iki mano pipiro pirmojo gimtadienio, mes priėmėm sprendimą, kad laikas baigti. Ir ašaros vėl byra kaip pupos (ech, kaip moteriška).

Galvoje vis skamba kažkioj reklamoj kažkada girdėta frazė „… nes vyrai to nesupras”. Ir to paaiškint neišeina. Juk aš jo niekam neatiduodu, neskriaudžiu, glaudžiu prie savęs kaip įmanoma dažniau. Bet vis tiek jaučiuos bloga ir prasikaltus. Ir net ne iš egoizmo šis sprendimas. Ne, ne vyno ir ne laisvės pasiilgau. Tiesiog jaučiu, kad jau laikas. Kad tai blaško jo miegą, kad visi per daug dėl to pavargę.

Tačiau naktimis, kai girdžiu jo verkimą. Dienomis, kai jis užsilipa, priglunda ir susirango į žindymo poziciją. Kai žiūri į mane tuo prašančiu žvilgsniu. Aš springstu ašarom. Nes turiu jam atsakyti. Ir suprantu, kad tai taip kvaila. Ir kad praeis. Ir kad aš nesu bloga. Ir, kad myliu jį visa širdim.

Bet dievaži, tai labai sunkios skyrybos. Ir tokiais momentais suvokiu, kad motinos meilė yra tokia beribė ir užvaldanti protą. Ir kaip gera, kad mano širdis ją gali patirti

Deimantė