Emocijos arba LIŪDESYS irgi UŽKREČIAMAS.

Man labai gera girdėti, kai mano anyta, kai jai kas nors pasako, koks ramus ir geras yra jos anūkas, visuomet pabrėžia, kad nėštumo metu marti buvo labai rami, tai va ir anūkas ramus gavosi. Ir iš tikrųjų, nėštumo metu visuomet sau primindavau, kad kai stresuoju aš, stresuoja ir tas mažas kūdikėlis pilve. Tad stengiausi į visas problemas žiūrėti kaip įmanoma racionaliau ir ramiau.

Tačiau, kai aš ir jis tapome du atskiri kūnai, tarsi pamiršau, kad mano (o ir tėčio taip pat) emocijos yra ir mano mažylio emocijos. Ir kai stresuoju aš, visas šias emocijas perima ir jis. Tuo visiškai įsitikinau prieš keletą dienų.

Organizavome mano gimtadienio šventę pas save kieme, o šventės dieną užėjo siaubingas vėjas ir sujaukė visus mūsų planus. Viskas užsakyta, ką dabar daryti, kirbėjo galvoje nuo pat ryto, vos pramerkus akis. Kur sutalpint tiek žmonių, kaip viską suspėti?? Prisipažinsiu, seniai tiek streso nejaučiau. Vyras mano apskritai švenčių namuose nemėgsta, todėl nuo ryto ir jis buvo kaip ant adatų.

Nuo pat ryto irzlus buvo ir mūsų mažylis. Norėjo nuolat būti ant rankų, vos padėjus imdavo verkti, kas jam yra visiškai nebūdinga. „Kaip tyčia, kai tiek streso, tai dar ir vaikas ziurzina” pagalvojau, kiaulystės dėsnis, ne kitaip. Visą dieną mes bėgom, o aš vis kartoju, kad neatpažįstu savo vaiko.

Ir tik vakarop, kai viskas buvo suruošta ir beliko smagioji dalis, nurimau aš. Nepatikėsit, nurimo ir sūnus. Sakysit sutapimas? O aš manau, kad kartu su mano pienu, su mano žvilgsniu, net širdies ritmu, visos emocijos tiesiogiai plūdo jam.

Tad, netgi tais atvejais, kai milijonas darbų, reikalų ir bemiegių naktų, stenkimės neprarasti optimizmo ir racionalaus proto. Aš suprantu, kartais vaikučio neramumo priežastimi būna pilvelis, dantukai ar kitokie negalavimai. Tai reikia išgyventi. Tačiau svarbiausia – būkit ramybės oaze savo vaikučiui. Nuo to bus geriau tiek jam, tiek jums

Deimantė Šmitė