BENDRAVIMAS arba dingusios elektros suteiktos galimybės.

Vakar vakare gerokai pasiautėjęs vėjas mūsų rajone išjungė elektrą ir įžiebė daug romantikos. Visų namuose sužibo žvakės ir atsirado galimybė tiesiog… pabendrauti. Teko ištraukti nosis iš telefonų, kompiuterių, knygų ir namų ruošos ir tiesiog kalbėtis. Ir nors mūsų šeimoje yra iš ties daug bendravimo, nes mes su vyru abu mėgėjai pakalbėti, žinau kokia iš tikrųjų yra didelė nesusikalbėjimo problema.

Žmonės nebemoka išreikšti savo jausmų, laiko nuoskaudas savyje, o galiausiai nebemoka spręsti problemų, nes nustojo kalbėtis. O baisiausia, kad šią savybę vaikučiai tiesiogiai „paveldėja” iš tėvų. Nes namuose, kuriuose bendravimas apsiriboja tik buitiniais dialogais „kada vakarienė?” bei „išnešk šiukšles”, augantis vaikutis, taip pat neišmoksta atvirauti ir bendrauti.

Pamenu, dalyvavau viename seminare, kuriame vaikų psichologė pasakojo, jog tai, kaip tėvai sutaria su vaikais, kai jiems 3-4 metai, taip su jais sutars ir paauglystėje. T.y. jei vaikučiui tėvai vis kartos „eik pažaisk vienas”, „tu jau didelis, neverk, nusiramink, pabūk vienas” ir pan. Vietoje „einam, pažaisim kartu” ar „papasakok man, kas tau nutiko, kaip galiu tau padėti?”. Tai ir paauglystėje vaikas nesikreips į tėvus ir nenorės jiems pasipasakoti. O juk paauglsytė – toks painus ir komplikuotas laikotarpis.

Mes taip įpratome dėti „like’us” ir pamiršom realiai pasidžiaugti ar pasakyti komplimentą. Taip stipriai įsisukom į technologijas ir kartais pamirštam geriausią žmonijos išradimą – bendravimą.

Jei dar tokios neturit – įveskite kalbėjimosi tradiciją. Vakarais, prieš miegą, per bendrą vakarienę, ar važiuojant į darželį. Pasikalbėkite tiek su savo antra puse, tiek su vaikučiais.Nesvarbu kiek jiems – 1,5 metų, 5 ar 15. Ir visai nereikia laukti, kol dings elektra ir suteiks tam progą. Juk bendravimas gydo, džiugina ir suartina.

Deimantė Šmitė