Mūsų laikais, degradacijos epochoje, motinystė nustojo būti garbinga. Labai gaila, bet šiandien motinos vaidmuo nelaikomas nei svarbiu, nei ypatingu. Jis nesuteikia moteriai jokių privilegijų, jokios pagarbos. Netgi priešingai – užkrauna jai ant pečių daug atsakomybės ir svetimų lūkesčių, atima laisvę, išsekina.

Šiandien kiekviena motina gali susidurti su nepelnytais įžeidimais, netaktišku pašalinių žmonių kišimusi, pašaipomis savo adresu (ypač, jeigu nedirba). Netgi namuose jos neturi ramybės, patiria iš vyrų psichologinį ar net fizinį smurtą. Visa tai matydami, vaikai nustoja gerbti mamas, patys ima su jomis grubiai elgtis, visiškai jų nepaiso. Netgi savi tėvai, kurie, rodos, turėtų iš patirties suprasti, kokia nelengva tai misija, neretai tampa jaunai mamai streso šaltiniu. Savo priekabėmis, patyčiomis, pašaipomis, kišimusi.

Kitados bet kuri moteris buvo gerbiama vien dėl to, kad ji motina – esama ar būsima. Motina žmogui buvo kažkas skaistaus, švento, neliečiamo. Dabar gi gyvename pasaulyje, kur vertinami tik tie dalykai, kuriuos galima parduoti. Net surogatinės motinos kitąsyk labiau gerbiamos už normalias – bent jau už tai, kad iš savo moteriškos prigimties sugebėjo neblogai užsidirbti. Motinystė nuvertėjo, o moteris buvo nustumta nuo garbingo pjedestalo.

Bet žinote, kad čia baisiausia ir pražūtingiausia? Mes pačios tuo patikėjome. Pačios leidome save įtikinti, kad motinystė – nieko ypatingo. Mes pačios nejaučiame pagarbos savo darbui, ir, kaip pasekmė – leidžiame kitiems lygiai taip pat nepagarbiai su savimi elgtis, kartais netgi manydamos, kad jie teisūs. Mes pačios neretai jaučiame kaltę už tai, kad esame „viso labo“ mamos ir nieko daugiau, nors kas gali būti svarbesnio ir reikšmingesnio?

Mes pačios negerbiame savo motiniško prado, šalinamės jo, slopiname, kad įtiktume dabartinei madai, nustumiame jį į giliausius savo asmenybės užkaborius.

Mes nuo vaikystės stebėjome, KĄ už savo titanišką darbą gauna iš visuomenės mama (tarkime, „milžinišką“ motinystės pašalpą) ir dėjomės tai į galvą. Formavome savo nuomonę, kas bus man pačiai, kai tapsiu mama. Darėme išvadas.

Kai buvau maža ir girdėdavau, kaip kažkas nepagarbiai elgėsi su mano mama, viskas mano viduje susispausdavo į kamuoliuką. Aš buvau viso labo mažas vaikas, tačiau kaip skaudu buvo matyti mamos bejėgiškumą! Nežinau, kaip su tuo susidorodavo pati mama – tikriausiai tokių momentų ji išmoko paprasčiausiai nepastebėti. Tačiau mažos vaikiškos akys negalėjo to nematyti. Mudvi su mama nieko negalėjome tokiose situacijose padaryti. Tekdavo paprasčiausiai nuryti nuoskaudą. Mano galvoje tuomet tvirtai įsišaknijo įsitikinimas, kad motinų niekas negerbia. Kad jos nevertos pagarbos, nieko ypatingo jos nepadarė, pagimdyti gali bet kuri.

Kai pati tapau mama, supratau, koks iš tikrųjų tai sunkus darbas. Kaip tai nelengva. Ir iki kokio lygio tasai darbas nevertinamas aplinkinių. Niekada ir niekas nepasakys, kad esi gera mama, kad kažką padarei teisingai. Netgi iš artimųjų sunku susilaukti pritarimo ir palaikymo, ką jau kalbėti apie pašalinius. Užtat kiekvienas laiko savo šventa pareiga štai čia tave pataisyti, štai ten pakoreguoti, o va čia užsipulti tave su kaltinimais.

Jeigu maitini krūtine, išgirsi, kad tavo pienas nepakankamai riebus, mat vaikas šiek tiek sunegalavo, arba kad pernelyg riebus – va kokį atšėrei. Jeigu žindai ilgiau nei metus – augini mamytės sūnelį. Jeigu nežindai – pasibaisėtinai tingi motina, kuri atima iš vaiko svarbiausią. Jeigu su sauskelnėmis – neturėsi anūkų. Be sauskelnių – fanatikė. Vienam atrodo, kad vaikui šalta, kitam – kad karšta. Grūdini – vadinasi, maniakė kankintoja. Negrūdini – negalvoji apie vaiko sveikatą. Tęsti galima iki begalybės. Motina visuomenės akyse niekada nebūna teisi.

Tokia mūsų realybė. Begalė reikalavimų, kybančių kaip Damoklo kardas virš galvos, begalė priekaištų ir kritikos škvalas iš visų pusių, svetimų balsų gaudesys, kuriame taip sudėtinga išgirsti savo pačios balsą.

Ir daugybė jaunų mamų rašo internete apie tai, kaip joms norėtųsi tylos aplink save, kad niekas nedarytų spaudimo, kad būtų leista gyventi savo gyvenimą ir auginti vaiką taip, kaip nori. Netgi čia mes laukiame kažkieno leidimo, tarytum pačios neturėtume teisės priimti tokių sprendimų.

Kai man buvo jau 30, su tuomet jau dviem vaikais teko apsilankyti Indijoje, Vrindavine. Šis miestelis ypatingas, jame išsaugotos tradicijos, kiek tik tai įmanoma. Anksčiau taip gyveno visi, o dabar netgi Indijoje reiškiasi degradacija, ir požiūris į moterį pradeda keistis.

Moterims ten dirbti uždrausta, karvės laisvai šlaistosi gatvėmis, kaip ir maži vaikai. O dar kiekvieną moterį, nepriklausomai nuo amžiaus, ten vadina „matadži“, kas išvertus reikštų maždaug „motulė“, „motušė“. Su didžiule pagarba vadina. Ir nesvarbu, kad pardavėjas, kuris į tave taip kreipiasi, yra du kartus už tave vyresnis. Vis tiek tu jam – motušė. Jis regi tavyje motinystės pradą, jis jį gerbia ir šitokiu būdu reiškia ši pagarbą.

Čia nė vienas vyras (nežiūrint į faktą, kad tai Indija) neprieis ir nepalies tavęs, nepradės flirtuoti ir svaidyti nepadorių replikų. Daugiausia, ką jis sau leis – parodys tau dėmesį, nuvydamas įkyrias beždžiones ar suteikęs kokią nors paslaugą (net jeigu neprašai).

Čia ant užpakalinių automobilių langų galima dažnai pamatyti užrašą, kurį galima būtų išversti kaip „Moterų gynimas ir pagarba moterims – mano pareiga ir mano garbė“. Ir būdama ten, aš tuo tokiu. Nes dar niekur nesijaučiau tokia saugi, netgi eidama viena nakties metu.

O jeigu Tuk-Tuko vairuotojas sužino, jog tu nėščia, jis veš tave kaip didžiausią šio pasaulio brangenybę, apvažiuos visus nelygumus, sulėtins greitį, nepaisydamas nuostolių (man pasisekė porąsyk važiuoti su besilaukiančiomis moterimis).

Sakoma, kad Indijoje moterys beteisės ir žeminamos, tačiau aš Vrindavane supratau, kokios beteisės ir žeminamos esame mes pačios, juk mes pavirtome viso labo įrankiais kažkieno tikslams siekti, kažkieno žaislais. O svarbiausia – praradome savigarbą. Kažką be galo svarbaus, ko nenusipirksi už jokius pinigus, ko negalima niekuo pakeisti, mes iškeitėme į gražų įpakavimą, kurio viduje – tuštuma. Mes patikėjome, kad motinystė nieko neverta. Ir kad motina neverta pagarbos vien dėl to, kad ji – motina.

O čia aš pilna jėga supratau, kaip nuostabu ir saugu būti mama. Kiek tame jėgos, energijos ir perspektyvos.

Kai nebėra reikalo kažkam kažką įrodinėti, pavyzdžiui, kad tu ne išlaikytinė ir ne tinginė. Čia visi supranta motinystę, priima ją ir gerbia. Dar daugiau – mūsiškis gyvenimo būdas jiems yra visiškas nonsensas.

Vienas rytų medicinos gydytojas man pasakė:

„Jeigu mano žmona dirbtų, aš nesijaučiau vyru. Tai būtų mano asmeninis krachas, jei atiduočiau žmoną, savo vaikų motiną, šiam pasauliui sudraskyti. Ji man pernelyg brangi, kad taip padaryčiau“.

Šitaip žvelgiama į moteris ir motinas Vrindavane. Ir jos vaikšto išdidžiai iškėlusios galvas, nors veidus dangstosi sariu. Kartą važiavai Tuk-Tuku, kuris vos nepervažiavo, o tiksliau, stuktelėjo priekiniu ratu vieną iš „motušių“. Sulėkė būrys vyrų, kurie užsipuolė nerangų vairuotoją, tuo pat metu klausinėdami moters, kaip ji jaučiasi. Nors ji, kiek galima buvo suprasti, nė kiek nenukentėjo ir net neišsigando. Ji jaučiasi apsaugota ir apginta.

Taip elgiamasi su motinomis ne tik Indijoje, bet ir visose tradicinėse kultūrose. Krikščionys iš visų šventųjų labiausiai garbina Dievo Motiną, Italijoje, kur katalikybė itin stipri, iki šiol mama – šventas žodis kiekvienam. Musulmonų vyrai dėl savo mamų kalnus nuvers. Žydų šeimose apskritai pagal motiną sprendžiama apie giminės grynumą ir motina tam tikra prasme yra giminės galva. Tačiau laikas bėga, kultūra ir tradicijos buvo iškeistos į rinkos ekonomiką, visokeriopą laisvę ir visa ko lygybę. Ir turime tai, ką turime. Mes priverstos pačios savimi rūpintis, nerimauti dėl rytojaus dienos ir pastoviai dalyvauti kokiose nors lenktynėse bei varžybose. Ir ne šiaip lenktyniauti, bet ir stengtis užimti pirmą vietą, kad susilauktume pagarbos. Tos pačios, kuri mums ir taip priklauso jau vien dėl tos priežasties, kad mes – mamos. Dabartinės ar būsimos. Ir viskas dėl to, kad įpratome pačios savęs negerbti.

Atminkite, pasaulis – tai milžiniškas veidrodis, kuris atspindi mūsų pačių pojūčius ir nuostatas.

Jei pačios pradėsite gerbti tai, ką darote kiekvieną dieną (kad ir kaip tai atrodytų iš pirmo žvilgsnio kvaila ar egoistiška), tai ir aplinkui daug kas pasikeis.

• Jeigu vyras varo jus dirbti;
• Jeigu jis nėra dėkingas už jūsų darbą, vien priekaištauja;
• Jeigu paaugę vaikai skaudina jus žodžiais ir elgesiu;
• Jeigu iš jūsų šaiposi ir vadina višta perekšle;
• Jeigu giminaičiai vadina jus tingine ir veltėde;
• Jeigu stovėdama eilėse girdite piktus „prigimdė, kvailė!“

Vadinasi, jūsų viduje „gyvena“ būtent toks požiūris į motinystę apskritai ir į save kaip motiną – konkrečiai. Pažvelkite sau į širdį, peržvelkite mintis, kurios sukasi galvoje – surasite viso to priežastį. Jūs pati savęs negerbiate ir leidžiate lygiai taip pat kitiems žvelgti į jus ir jūsų misiją.

Nuo ko galima pradėti viską keisti? Atsakymas gali jums nepatikti. Nes jums teks iš pradžių išmokti gerbti savo mamą ir savo vyro mamą. Tiesiog už tai, kad jos davė gyvybę jums ir jūsų mylimam žmogui, už tai, kad išauklėjo, kaip sugebėjo. Reikia atsisakyti visų pretenzijų jų adresu, viso nepasitenkinimo ir nuoskaudų. Suvokti tas milžiniškas pastangas, kurias jos įdėjo į kiekvieną iš jūsų. Išmokti jauti už tai dėkingumą tiek, kad susitikus su jomis bent jau mintyse norėtųsi joms nusilenkti. Ir palaipsniui pastebėsite, kaip prasidės pokyčiai jumyse.

Jūs pradėsite kitaip žvelgti į save, kadangi per tą laiką susiformuos įprotis pastebėti motinos atliekamą darbą ir jausti jam pagarbą.

Galima labai daug apie tai kalbėti, tačiau geriausia – pabandyti. Tai labai daug ką pakeis – ir santykius šeimoje, ir požiūrį į pačią save, ir netgi santykius su visomis kitomis moterimis. Visos mes esame viena ar kita prasme motinos, ši motiniška (skirtingai nuo seksualinės) energija mus vienija ir priduoda jėgų.

Moterimi, kuri išmoko save gerbti ir įgijo vidinės jėgos, jau neįmanoma manipuliuoti, nesigauna daryti jai spaudimo. Visi, kuriems norisi kažkur išlieti savo tulžį, iš tolo ją aplenks, pajutę vidinę jėgą (o motinos energija, patikėkite, tūkstančius kartų galingesnė už tiesiog moterišką). Užtat visiškai natūraliai ši moteris pritrauks prie savęs tuos, kurių širdyse esama meilės.

Ar toks jau pigus, pasenęs ir nešiuolaikiškas daiktas yra pagarba motinai? O gal tai pagrindų pagrindas, vartai į naują, geresnį gyvenimą ir gelbėjimosi valtis iš skęstančio laivo? Kiekviena pati turi teisę pasirinkti.

Šaltinis www.seimairnamai.eu