Kūdikių ir mažų vaikų miegas yra gana aktuali tema visoms šeimoms. Pripažinkime, tikrai ne visoms mažus vaikus auginančioms šeimoms ramios naktys yra realybė. Tačiau tikiu, kad sąmoningos mamos jau turi žinių apie dienotvarkę bei sveikus miego įpročius. Tad šį kartą „Sąmoningų mamų” bendruomenės įkūrėja Giedrė Veličkienė atsakys į klausimus apie dažniausias mamų daromos klaidas. Padės suprasti, kaip galėtume padėti vaikučiui išsimiegoti visą jo nervų sistemai taip reikalingą laiką bei suteiks kitą itin aktualią informaciją.

Pradėkime pokalbį nuo pietų miegelio.

Dažnai iš mamų girdžiu tokius pasisakymus, kad jei vaikas prabudo neišmiegojęs viso pietų miegui skirto laiko, toks miegas jau bus sugadintas: gali daryti ką nori, bet mažylis neužmigs. Kaip iš tiesų reikėtų elgti mažyliui pabudus per pietų miegą? Bandyti jį vėl užmigdyti, ar užsiimti kita veikla?

Pirmiausiai norėčiau papasakoti, kaip veikia vaiko nervų sistema. Suaugęs žmogus tikisi, kad vaikas miegos lygiai taip pat kaip ir jis. Bet to nebus! Paprastas pavyzdys, jei suaugęs vakare užmigo prie televizoriaus, atėjo jo antra pusė, prikėlė ir pasiūlė eiti miegoti, jis gali dar išsivalyti dantis, nusirengti ir vėl saldžiai užmigti. Su vaikais yra visai kitaip. Mažylių nervų sistema yra nebrandi, todėl išmiegojęs net ir kelias minutes ar pusvalandį, jo nervų sistema „užsideda varnelę”, kad jau miegas įvyko ir jis pailsėjo. Dažnai iš kūdikių iki pusės metų tėvų girdžiu tokius pasakymus, kad jų vaikas visiškai nemiega. Ir aš tuomet kelias valandas būnu su jais ir stebiu, ką jie veikia. Vaikas numinga porą minučių prie krūties, tuomet kelioms minutėms užsnūsta užsisiubavęs gultuke ar paguldytas į vežimėlį. Mes, suaugę žmonės, galvojam, kad tai nėra miegas, nes mums tos dvi minutės atrodo, kad nieko nekeičia, o mažylių nervų sistema tokį užsnūdimą „užskaito” kaip miegą. Todėl tokių trumpučių miegelių tėvai turėtų vengti! Turiu patarimą vaikučių, kurie atsibunda po nepilnos valandos, t.y. vienos miego fazės (30 – 40 minučių) tėveliams – reikia „užbėgti įvykiams už akių”. Visa tai atrodo taip: mama žino tendenciją, kad vaikas kelsis lygiai už pusės valandos. Taigi mama užsimigdo mažylį tarkime lygiai 12 valandą, išeina iš kambario, išgeria puodelį arbatos ir tuomet 12 val. 25 min. sugrįžta į kambarį, atsisėda prie lovytės ir akylai stebi, kada vaikutis pradės budintis. Kaip pastebėti, kad vaikelis budinasi? Viskas vyksta labai greitai. Pirmiausia, sutankėja kvėpavimas, pradeda krutėti blakstienos, tuomet labai nežymiai pradeda krutėti rankų pirščiukai, kyla rankytės, merkiasi akytės ir vaikas pradeda verkti. Taip budinasi 99 procentai mažylių. Tuo momentu, kai vaikas pradeda verkti, „užbėgti įvykiams už akių” jau yra praktiškai nebeįmanoma. O tuo momentu, kai padažnėjo kvėpavimas, mama turėtų vaikelį pasukti ant šono, prilaikyti rankytes (nes kartais vaikai prabunda nuo to, kad mosikuoja rankytėmis ir patys save taip išgąsdina) ir uždėti savo šiltą delną ant vaiko ausytės. Na štai, įsivaizduokite, vaikelis guli ant šoniuko, viena ausytė prispausta į pagalvėlę ar čiužinuką, kita – uždengta mamos delnu, visa tai kvepia jaukumu, šiluma. Kitas dalykas, ausytės uždengimas kažkuo primena buvimą pilvelyje: vaikelio galvytė buvo įsistačiusi į mamos dubenį, apspausta gimdos minkštaisiais audiniais. Taip pat mama gali pridėti raminamą garsą „ššššš…”. Tik jokio intensyvaus glostymo, dainavimo, kalbinimo, netgi jokio akių kontakto. Mes turime vaikučiui padėti pereiti nuo vienos miego fazės į kitą, o ne jį išbudinti.

Jeigu mažylis pietų miego metu prabudinėja daugiau nei vieną kartą, ar visus kartus reikia bandyti „užbėgti įvykiams už akių”?

Mano patirtis rodo, kad nepertraukiamo pietų miego yra išmokstama. Todėl pabudėti prie vaikelio lovelės galbūt reikės 10-14 dienų. Nesijaudinkite, iki mokyklos tikrai nereikės sėdėti prie vaiko lovos! Vėliau vaiko organizmas išmoks pats pereiti nuo vienos miego fazės prie kitos. Mažylis suvoks, kad nėra jokios grėsmės ir galima miegoti toliau. Ir kad ir kiek kartų mažylis prabus iš pietų ar nakties miego, visuomet reikia taikyti tą pačią strategiją – pabudėti šalia. Ypač neseniai gimę kūdikiai miega iš tiesų jautriai. Svarbiausia yra pirmoji miego fazė, kuri trunka nuo 15 iki 20 min. Per ją reikėtų pasėdėti šalia, o kai mažylis jau įminga, gali net simfoninis orkestras groti. Jo jau nepažadinsi!

Kur būtų teisingiausia migdyti mažylį dienos miegui? Ar visuomet reikėtų rinktis tik jo lovelę, ar galima migdyti ir vežimėlyje?

Labai griežtų taisyklių nėra, bet iš praktikos galiu pasakyti taip… pradėsiu tokiu pavyzdžiu: konsultavau šeimą, auginančią 1 m. 7 mėn. mergaitę, kuri visą laiką buvo pripratinta miegoti tik vežime, susegta diržais – tiek dienos, tiek ir nakties miegus. Galiausiai tėvai visokiais būdais bandė „prailginti vežimą”, kad mergytei būtų kuo komfortiškiau. Po tokių praktikų, o jų mano karjeroje buvo tikrai nemažai, galiu pasakyti: kad ir kaip smagu vaiką migdyti vežime lauke, kur grynas oras, bet galvojant į ateitį, migdymo vietas keisti, pavyzdžiui, 3 kartus per savaitę mažylį migdyti lovytėje, o 4 – lauke. Miegoti lovytėje yra sunkiau nei vežimėlyje. Juk vežimėlis siūbuoja, supa, taip pat lauke yra „baltas triukšmas” – tai vėjas pučia, tai medžių lapai šnara, tai vėl kažkas. Taigi miegoti lauke yra lengviau, nei namuose, kur vyrauja tyla ir ramybė. Todėl sakyčiau, kad vardan gerų įpročių, migdymo vietas reikėtų kaitalioti, kad nebūtų visada taip pat. O šiaip aš asmeniškai esu už tai, kad vežimėlis skirtas pasivaikščiojimams, pasaulio ir aplinkos pažinimui, o lovytė skirta miegui. Jeigu tarkim mama turi galimybę vaiką pietų miegui išvežti į kiemą, tuomet viskas tvarkoje – vežimėlis stovi, vaikelis miega gryname ore, o mama atlieka savo reikalus. Bet yra tokių mamų, kurios gyvena bute ir kiekvieną dieną, nepaisant, koks oras, eina trims valandoms į lauką. Aš matau, kokia joms kančia tas tris valandas stumdyti vežimą, nes kitaip vaikas nemiegos. Todėl aš sakyčiau, kad reikėtų pratinti vaikus miegoti lovytėje, o kol mažyliai miega, mamos turėtų pasikrauti energija, skirti laiko sau, o jau paskui kartu su mažyliu eiti į lauką pažinti pasaulio. Dar vienas dalykas dėl mažylio migdymo vežimėlyje – mes juos taip tarsi apvagiame. Pirmus tris vaikučio gyvenimo mėnesiu sutinku, viskas tvarkoje, bet vėliau vaikui labai reikalingas laikas lauke, kai jis nemiega. O aš žinau daug vaikų, kurie lauke būna tik miego metu. Mes atimame iš jų pačią geriausią edukaciją!

Ar migdymo ritualai reikalingi tik nakties miegui, ar ir visiems kitiems miegeliams? Ar jie turėtų būti tokie patys, kaip ir prieš nakties miegą?

Ritualai yra reikalingi visada, nes vaikui yra pakankamai sunku suprasti, ko mes iš jo norime. Žodžiais paaiškinti nelabai išeina, todėl mes galime parodyti veiksmais. Vakarinis ir dieninis ritualas skiriasi savo trukme. Vakarinis ritualas trunka apie 40 – 60 minučių: sulėtiname tempą, nežaidžiame aktyvių žaidimų, nebežiūrime televizoriaus, einame praustis, atliekame lengvą masažą, keičiame sauskelnes ir t.t. Dieninis ritualas turėtų būti trumpas, tai galėtų būti tam tikrų veiksmų seka. Pavyzdžiui, nuplauname vaikui užpakaliuką, pakeičiame sauskelnes, perrengiame į miego rūbelius (nebūtinai specialia pižama, tik vaikas neturėtų miegoti su judesius varžančiais rūbeliais) ir pasakoma miego mantra. Miego mantra – tai trumpa dainelė ar eilėraštukas, kurią mama padainuoja ar pasako išskirtinai tik prieš miegą. Tai labai padeda, kai būname svetimoje vietoje, kažkur išvykę, per atostogas, pas senelius, ar mažylį migdo svetimas žmogus. Vaikui tas eilėraštukas ar dainelė duoda signalą, ko mes iš jo norime. Jam lengviau susiorientuoti. Ritualas visuomet reikalingas, tuomet nebūna pasipriešinimo iš vaiko pusės.

Kalbant apie nakties miegą. Kaip elgtis mamoms, jei mažylis prabunda naktį ir nesustodamas verkia valandą ar dar ilgiau. Ar niekuomet nesiūlyti krūties nusiraminimui?

Ekstra atvejais, taip galima, bet aš visuomet mamoms sakau, pagalvokite šiek tiek į praeitį: kaip mažylis miegojo pirmuosius tris gyvenimo mėnesius? Sutartinai 90 procentų mamų teigia, jog tokio amžiaus mažyliai valgė 1-2 kartus per naktį. O 6 mėnesių ir vyresni pradeda valgyti kas kelias valandas. Tuomet aš klausiu mamų, kur yra logika? Jeigu naujagimis valgė 1-2 kartus per naktį, kodėl ūgtelėjęs valgo 5 kartus? Tokius klausimus užduodu dėl pačių mamų supratimo, kad mamos suprastų, jog vaikas nebūtinai yra alkanas. Žinoma, būna atvejų, kai mamos sako, jog mažylis godžiai geria naktį. Taip, vaikas gali būti alkanas ir naktį, bet tokiu atveju, turėtume jį skatinti daugiau valgyti dieną, o ne naktį. Dieną turėtume kuo dažniau dėti prie krūties, sudaryti sąlygas ramiai pasimaitinti. Tuomet mamos pastebi, kad naktinių maitinimų sumažėja. Taigi skatinu atsižvelgti į šį patarimą, be to, yra dar vienas aspektas – vaiko amžius. Iki 6 mėnesių nereikėtų svarstyti, ar reikėtų atsisakyti naktinio maitinimo. Žinoma, jei būdamas 2 mėnesių mažylis keldavosi 2 kartus per naktį, 6 mėnesių neturėtų kėlimųsi būti dvigubai daugiau. Tačiau po 6 mėnesių, kai įvedami papildomi maitinimai 2-3 kartus per dieną, mamos vėl turėtų logiškai galvoti. Įvedus papildomus maitinimus kietu maistu, maitinimai krūtimi turėtų sumažėti. Ir pirmiausiai turėtų retėti naktiniai maitinimai. Per parą mes turime gauti tam tikrą kalorijų kiekį, todėl jeigu didžiąją dalį kalorijų gauname dieną, vadinasi naktį mums jų nebereikia ar reikia labai nedaug. O jeigu mažylis daug valgo naktį, vadinasi apetitu dieną jis tikrai nepasižymi. Dažnai manęs mamos prašo patarimo, kaip nepasiduoti tam naktiniam verkimui, tuomet aš patariu vieną labai paprastą dalyką – paprašau mamų įsivaizduoti, kad pieno jos nebeturi. Kaip tuomet nuramintumėt vaiką, jeigu neturėtumėt pieno? Tuomet mamos supranta, ką turiu galvoje ir atsako, jog glostytų, nešiotų, dainuotų, sūpuotų ir t.t. Žinoma, visuomet yra išimčių. Kartais būna labai sunkių dienų mūsų mažyliams, pavyzdžiui, jie serga, būna visą dieną be mamos ir panašiai, tuomet galima vaikutį nuraminti krūtimi. Bet tai neturėtų kartotis mėnesis iš mėnesio.

Kaip elgtis mamoms, kurios nori atpratinti mažylį nuo naktinio kėlimosi ir maitinimosi?

Esmė yra atpratinti kūdikį nuo migdymosi žindant ar nuo buteliuko. Ar naktiniam nuraminimui naudosime krūtį, ar buteliuką su mišinuku, arbatėlėm ar vandenėliu, ar čiulptuką – yra vienas ir tas pats. Mamos sako, kad anksčiau keldavosi 5 kartus per naktį pamaitinti krūtimi, o krūtį pakeitus mišinuku – keliasi 5 kartus mažylį pagirdyti mišinuku. Reikia siekti atpratinti vaiką migdytis kažką čiulpiant. Mes turime blogą vaiko įprotį – bečiulpiant užmigti – pakeisti įgūdžiu – nusiraminti ir užmigti su kitokia mamos pagalba. Mes negalime visiškai atimti pagalbos iš vaiko, nes mažyliui iki 1 m. ar 1,5 m. tos pagalbos dažniausiai tikrai reikia. Tik gražiose knygose parašyta, kad padėsite vaiką į lovytę ir jis pats per 2 minutes užmigs. Realybėje taip nebūna – taip elgiasi gal tik 1 vaikas iš 100. Aš nelabai tokių pažįstu. Visiems kitiems reikia pagalbos. Ko negalima daryti, tai jeigu pradėjote atpratinti vaiką nuo naktinio raminimosi krūtimi, negalima palikti vaiko išsirėkti. Mes turime pasiūlyti alternatyvą, kaip mažyliui nusiraminti ir užmigti kitaip. Nes pats vaikas nelabai supranta, kas čia vyksta, juk kokius metus laiko mes rodėme kitokį pavyzdį: atsibudai, pamyluosiu, panešiosiu, duosiu krūtį ir užmigsi. Ir kai mes staiga to nebedarom, vaikas nebežino, kaip kitaip užmigti. Todėl jisai klykia tiesiog isteriškai. Kokios tos alternatyvos? Paglostyti, pasūpuoti, padainuoti, galbūt pereinamuoju etapu netgi užmigdyti ant rankų. Tinka ir pasilaikymai už rankų (dažniausiai jau su vyresniu vaiku). Iš esmės tinka viskas, ką mama su tėčiu sugalvoja. Tereikia prisiminti, kad mes iš įpročio turime padaryti įgūdį. Štai kur yra esmė.

Na, o kalbant bendrai apie miegelius: kaip nuspręsti, kada mažyliui yra metas miegoti? Ar vaikas visuomet parodo aiškius nuovargio ir noro miegoti ženklus? Ar vis dėlto tėvai turėtų vadovautis savomis taisyklėmis?

Esmė yra tikrai ne valandos. Kai tėvai klausia, ar turėtų vadovautis laikrodžiu, ar vaiko siunčiamais ženklais, aš patarčiau auginant vaikus iki 1 m. amžiaus vis dėlto vadovautis laikrodžiu. Žinote, mažiems vaikams labai daug kas turi įtakos: tai mėnulio fazė, tai lietingas oras, tai vėl kažkas. Todėl vieną dieną jie gali būti mieguisti, o kitą – lyg prisukti. Todėl aš siūlau sekti valandas tarp mažylio miegelių – praėjo būdravimo laikas pagal amžių, ir ruošiamės miegoti. Ir nei pusvalandžio pirmyn ar atgal. Vaikas tikrai ne visuomet parodo aiškius ženklus. Juk kartais namuose turime svečių, kurie patraukia mažylio dėmesį ir išblaško. O kai svečiai išeina pamatome, kad vaikas iš tiesų yra pervargęs, vos laikosi ant kojų. Užmigdyti pervargusį vaiką yra labai sudėtinga. Todėl visuomet patariu vadovautis laikrodžiu, t.y. žinoti, kiek laiko pagal savo amžių vaikelis gali būti budrus.

Kaip suprasti, kad jau atėjo laikas pereiti nuo trijų miegelių per dieną iki dviejų ir nuo dviejų iki vieno? Ar reikėtų laikytis rekomendacijų pagal amžių ir nemigdyti vaiko kelis kartus per dieną, ar viskas ateina natūraliai?

Vienas dalykas, orientuotis, kiek kartų vaikas turėtų miegoti dieną, galima pagal tam tikram amžiui nustatytas rekomendacijas. Bet dažniausiai tos rekomendacijos yra pritaikytos tam tikrai dienotvarkei. Perėjimas prie mažesnio miegelių skaičiausiaus priklauso nuo to, kada vaikas yra migdomas nakčiai. Pavyzdžiui, tas vaikas, kuris yra migdomas anksčiau, t.y. 19 val., prie mažesnio dienos miego skaičiaus taip pat pereis anksčiau. Pavyzdžiui, mano Arvydas prie vieno dieninio miego perėjo, kai jam buvo 9 mėnesiai. O draugės tokio paties amžiaus mergaitė – tiktais 1 m. 3 mėn., kadangi gyveno pagal kitą dienotvarkę. O kaip suprasti, kad jau metas mažinti miegelių skaičių? Pirmas dalykas, pradeda labai sunkiai migdytis. Kitas dalykas, neišmiega viso miegui skirto laiko, t.y. pamiega 20 – 30 min. ir „įvykiams už akių nebeužbėgsi”, nieko nebegali padaryti. Taip pat būna, kad vaikas užmiega vėliau negu visą laiką, arba jūs turite labai ilgai kovoti, kad mažylis nueitų miegoti. Štai tokie yra tie signalai. Rekomendacijos pagal amžių būtų tokios: dažniausiai 6 mėnesių kūdikiai miega 2 kartus, o prie vieno miegelio dauguma vaikų pereina 13 – 15 mėnesių, retais atvejais, 18 mėnesių.

Ar galima kokiu nors būdu pavėlinti mažylio kėlimosi laiką? Sakykime, jog turime vyturiuką, kuris kas rytą keliasi 5-6 valando ryto. Ar galima kaip nors pavėlinti jo atsibudimą?

Mamos greičiausiai jau pastebėjo, kad nesvarbu, kurią valandą guldytume mažylį miegoti, t.y. 20, 21 ar dar vėliau, mažylis vis tiek kelsis ryte panašiai. Pavėlinti iš tikrųjų galima. Bet prieš tai reikėtų žinoti, kad vaikas elgiasi sveikai, pagal gamtą. Nes mažyliai yra labai švarūs, tobuli ir jie tiesiog keliasi kartu su gamta. Tai labai jaučiasi pavasarį ar vasarą, kuomet tikrai daug mamų rašo ir manęs klausia, kodėl taip anksti keliasi jų vaikučiai. Aš atsakau, todėl, kad ir saulė šiuo metų laiku keliasi anksčiau, o su ja anksčiau keliasi ir mažylis. Na, o rytinį kėlimąsi pavėlinti galima vėlinant pirmąjį dienos miegą. Pavyzdžiui, sakykime, kad dienotvarkė turėtų būti tokia: keliamės 7 valandą ir pirmas miegas turėtų būti apie 9 valandą. Jeigu mažylis pabunda 6 valandą, tuomet jis miegelio norės jau 8 valandą. Tokiu atveju mama turėtų tempti laiką ir neleisti mažyliui užmigti iki 9 valandos. Maždaug per 2 – 3 dienas organizmas pajutęs miego deficitą, nustoja mažylį žadinti 6 valandą ryto. Žinoma, tai padaryti yra tikrai sudėtinga, ne visoms mamoms užtenka kantrybės. Nes tempti laiką vadinasi nenatūraliai nuvarginti vaiką. Bet jeigu mamos kaip jogai nenori keltis 5 valandą ryto, pabandyti verta. Bet, kaip ir sakiau, galbūt neverta blokuoti to vaikiško natūralumo. Paprastai metukų, pusantrų metų vaikai šitos problemos jau nebeturi.

Kokia jūsų nuomonė apie prieš miegą duodamus „migdukus”, t.y. vaikui mielą daiktą su kuriuo jis jaučiasi saugus užmigti?

Mano nuomonė gera. Jeigu vaikui reikia, jeigu tai sukuria saugumo, pasitikėjimo, jeigu tai vaikui yra miego simbolis, kodėl gi ne? Čia taip pat kaip ta miego mantra. Tik tas žaislas vaikui turėtų būti duodamas išimtinai tiktais prieš miegą. Aš manau, kad tai yra geras įprotis.

Ar vaiką guldyti miegui visuomet turėtų tik vienas iš tėvų, ar reikėtų keistis vaidmenimis?

Kad reikėtų keistis, tai taip nėra. Bet gali migdyti abudu. Tik labai svarbu, kad abu tėvai, seneliai ar auklė – visi elgtųsi vienodai. Kad jeigu mama migdo ne ant rankų, ne prie krūties, o lovytėje, svarbu, kad taip elgtųsi visi. Nes būna taip, kad mamos deda labai daug pastangų užmigdydamos vaiką, o pavyzdžiui tėčiai paima ant rankų, pasupuoja ir per dvi minutes užmigdo. Žinoma, taip paprasčiau, bet tokiu atveju mažyliai išsibalansuoja. Vaikai su mamom ir tėčiais turi visai kitas taisykles ir jie prisitaiko. Labai paprastas pavyzdys su nujunkimu: mamos sako išvažiuos kelioms dienoms, paliks mažylį su tėčiu ir nebereikės pieno. Tas tris dienas mažylis pieno ir nereikalauja, bet kai grįžta mama – viskas prasideda iš naujo. Todėl aš visuomet sakau, kad mama pati turėtų atpratinti vaiką, kaip ir pripratino. Miego atveju galioja tas pats – su kiekvienu yra kitos taisyklės.

 Autorė Dovilė Palubinskienė