Pirkėjų produktų saugumo komisija pripažino, jog mažylių vaikštynės sukelia daugiausiai traumų nei bet koks kitas kūdikiams skirtas žaislas Amerikoje. Dažniausiai su vaikštynėmis yra susijusios šios traumos: galvos sumušimai, kaulų lūžiai, dantų išmušimas, nudegimai, pirštų privėrimas ir netgi amputacijos ar mirtis!

Nors šiais laikais gaminamos vaikštynės yra saugesnės, tačiau vis dar kelia pavojų ir yra visiškai nenaudingos kūdikio vystymusi. Teigiama, kad vaikai, kurie yra sodinami į vaikštynes, dažnai praleidžia tam tikrus vystymosi etapus (šliaužimą, ropojimą, stovėjimą neprilaikant). Yra paskaičiuota, kad kiekviena para, praleista vaikštynėje, atitolina kūdikio raidą maždaug trimis dienomis. Tačiau didžiausiai tėvų nuostabai, vaikštynės sukelia protinės raidos atsilikimą. Nustatyta, jog toks atsilikimas yra matomas netgi praėjus 10-čiai mėnesių po vaikštynės naudojimo! Kiti atlikti tyrimai pateikia duomenis, jog kūdikiai, kurie praleido nemažai laiko vaikštynėse nuo savo bendraamžių, vertinant jų vaikščiojimo raidą, atsiliko apie vieną mėnesį. Apie kūdikių vaikštynės, šokliukus ir stumdukus kalbamės su kineziterapeute Justina  Valatkevičiūte.

Gal galite apibūdinti, kas tai yra ir kuo skiriasi „vaikštynė“, „šokliukas“, „stumdukas“?

Visų pirma, šokliukus, vaikštynes ir stumdukus tikriausiai reikėtų apibūdinti, kaip bene daugiausiai diskusijų sukeliančias priemones, kadangi prieštaringų nuomonių galima išgirsti ne tik tėvelių tarpe (aš, kaip kineziterapeutė, dažnai sulaukiu klausimų, kurie susiję su šių priemonių nauda ir žala), tačiau nesutarimų kyla ir tarp medicinos specialistų.

Vaikštynė dažniausiai yra apibrėžiama kaip „ apgaubianti sistema“,  kuri padeda mažyliui mokytis vaikščioti į priekį. Kadangi gyvename XXIa. normalu, kad vaikštynių pasirinkimas, kaip ir kitų priemonių, gana didelis: nuo judrių vaikštynių (su ratukais), iki nejudrių, t.y. be ratukų. Taip pat  dažnai yra išskiriama dar viena „vaikštynių rūšis“ – savarankiškai mažylio stumdomos vaikštynės.

Šokliukai, kaip jau galima suprasti iš paties pavadinimo, yra priemonės orientuotos į šokinėjimą. Šios gana populiarios priemonės, taip pat turi gausią pasirinkimo galimybę, kadangi jie gali būti tiek statomi bet kurioje namų erdvėje, tiek tvirtinami prie durų.

Jei klaustumėte mano asmeninės  nuomonės, kas yra vaikštynės ir šokliukai, manau, jog šios priemonės vis dėlto yra daugiau pagalba tėveliams (nereikia nuolat sekti mažylio, manoma, jog vaikelis saugiai juda namų erdvėje, o ir mažylis atrodo džiūgaujantis, krykštaujanti, laimingas), tačiau tai tikrai nėra tos priemonės, kurios būtų naudingos kūdikio raidai, anaiptol, jose galima  įžvelgti daugiau minusų nei privalumų.

Ar galima kūdikį sodinti į vaikštynes ir šokliukus?

Amerikoje pediatrai kovojo už teisę uždrausti  judrių vaikštynių naudojimą, taip pat įdomus faktas tas, jog Kanadoje jau gana ilgus metus vaikštynės, šokliukai yra negaminami ir netgi nereklamuojami. Mes, gyvename Lietuvoje, tokių drastiškų draudimų nėra, todėl tai, ar sodinti/nesodinti mažylį į vaikštynes bei šokliukus yra tėvelių pasirinkimo teisė ir jų atsakomybė.

Iš medicininės pusės, tai nėra rekomenduojama, kadangi tiek atlikti tyrimai, tiek realūs atvejai su kuriais tenka susidurti darbe parodė, jog vaikučiai, kurie „augo“ su vaikštynėmis ar/ir šokliukais, dažniau turėjo sveikatos problemų (pvz.: „X“, „O“ kojų deformacijos, įprotis vaikščioti pirštų galiukais,  vėliau tai gali sąlygoti Achilo sausgyslės sutrumpėjimą, kaulų deformacijas ir kt.). Tėveliams dažnai  būna sunku patikėti tuo, kad vaikštynių bei šokliukų naudojimas gali turėti neigiamos įtakos ateityje mažyliams bėgiojant ar taisyklingai pritūpiant bei ydingos laikysenos vystymuisi.

Kūdikio raida yra nuosekli: pirmiausiai jis geba vartytis, sėdėti, ropoti, atsistoti, o vaikščiojimas yra tik paskutinis etapas. Kaip jau minėjau, vaikštynės funkcija yra ta, jog vaikas mokytųsi eiti į priekį, vadinasi, jei jau tėveliai nusprendė naudoti vaikštynę savo mažyliui, jis giežtai neturėtų būti jaunesnis nei 9 mėn amžiaus. Šokliukai gali būti naudojami mažyliams tik nuo 7mėn., kadangi tokio amžiaus kūdikiai geba atsispirti pėdutėmis ir spyruokliuoti.

Ar yra priežasčių dėl ko, galbūt būtų galima naudoti šokliukus ir vaikštynes? Tarkime per didelis ar per mažas raumenų tonusas ir pan.?

Manau, jog vienintelė priežastis, pasikartosiu, tai palengvinimas tėveliams. Vaikštynės, šokliukai tikrai nėra priskiriamos prie gydomųjų ar korekcinių priemonių, gydant raumenų tonuso disbalansą. Raumenų hipotonusas (tonuso sumažėjimas) bei hipertonusas (tonuso padidėjimas) dažniausiai koreguojamas terapinės mankštos (kineziterapijos) metu, taip pat masažais. Noriu atkreipti dėmesį, jog dažnai vaikštynėje kūdikio pėdutės remiasi netaisyklingai, todėl ilgainiui, būtent dėl vaikštynės naudojimo, gali prireikti kineziterapeuto konsultacijos (jog galėtumėte  atstatyti pėdučių taisyklingą padėtį). Vaikštynė ar šokliukas tikrai neišspręs problemų ir anksčiau ar vėliau reikės kreiptis specialisto konsultacijai.

Ar stumdukai yra tokie pat pavojingi ir žalingi, kaip vaikštynės ir šokliukai? Nuo kokio amžiaus jie tinkami?

Stumdukai – tai mano jau minėtos, savarankiškai mažylio stumdomos vaikštynės. Jei tėvelių tikslas yra parinkti priemonę, lavinančią ar skatinančią ėjimą į priekį, manau, jog stumdukas yra geresnis pasirinkimas, kadangi mažyliui, kuris vaikščioti dar tik pradeda, stumdomi daiktai yra labai naudingi, tik reikėtų atkreipti dėmesį, jog daiktų aukštis atitiktų mažylio ūgį. Taip pat galėčiau rekomenduoti pasitelkti į pagalbą įvairaus dydžio kamuolius: kamuolio ridenimas mažyliui bus naudingas ne tik lavinant pusiausvyrą, tačiau puikus būdas mokytis eiti į priekį (be abejo būtina tėvelių priežiūra).

Ar tiesa, kad vaikelis, naudodamas vaikštynę savarankiškai vaikščioti pradės vėliau?

Aš išskirčiau kitas neigiamas pasekmes, turinčias įtakos mažylio vystymuisi (tam tikrų grupių raumenų silpnumą, netaisyklingą pėdos atramą ir kitus minėtus nukrypimus nuo normos ribų). Be abejo, atvejai,  su kuriais susiduriu darbe, taip pat atlikti moksliniai tyrimai, iš tiesų šį faktą patvirtina: mažylių raumenukai būna silpnesni, jiems tenka lavinti pusiausvyrą (siekiant savarankiško vaikščiojimo), todėl iš dalies būtų galima sutikti su teiginiu, kad savarankiškas vaikščiojimas gali prasidėti vėliau. Nereikėtų pamiršti ir to, jog gali suveikti įpročio faktorius: su vaikštyne vaikštantys mažyliai, neturi noro „apsisunkinti save“, įdėti pastangų vaikščioti savarankiškai, t.y. be vaikštynės, kadangi tai gali padaryti be pastangų (nesunkiai) su vaikštynės pagalba. Kita vertus, yra atlikta prieštaringų tyrimų, kurių rezultatai parodė, jog tiriamieji, nors naudojosi vaikštynėmis, jie vaikščioti pradėjo tokio pat amžiaus, kaip ir tie mažyliai, kurie nebuvo sodinami į vaikštynes. Todėl 100% teigti, kad vaikštynės naudojimas sąlygos vėlesnį vaikščiojimą, manau, būtų neteisinga.

Kaip galima vaikutį paskatinti išmokyti vaikščioti savarankiškai?

Patarčiau tėveliams visada atsiminti svarbiausią taisyklę (kurią galima pritaikyti ne tik vaikščiojimui, tačiau ir kitiems raidos etapams, kaip, pavyzdžiui, sėdėjimas), jog viskas turi vykti savo laiku, nereikia spartinti vaiko gebėjimų, jei jis dar tam per mažas. Įvykių spartinimui įtakos turi ne tik nekantrumas, tačiau ir giminaičių ar draugų vaikai, su kuriais vaikelis yra tarsi lyginamas. Pavyzdžiui, apžvelgiant vaikščiojimo raidą, 9 mėn kūdikis turėtų apie 30s išlaikyti savo kūno svorį, prilaikomas už rankyčių, o 12 mėn vaikelis turėtų gebėti eiti įsikibus į baldus, prilaikomas už vienos rankytės žengti į priekį. Tačiau pasitaiko tokių atvejų, jog kai kurie mažyliai jau 9 mėn pradeda žengti pirmuosius žingsnius, todėl, jei neatsižvelgsime asmeniškai į mažylį, o jį lyginsime su kitais vaikais, pervertinsime jo galimybes, ir stengsimės paspartini vaikščiojimą, nors jis dar tam nėra pasiruošęs bei taip galime sulaukti ir neigiamų pasekmių.

Vis dėlto, normalu, kad pirmieji žingsniai nėra tokie lengvi, kaip norėtųsi. Tėveliai pastebi, kad žengiant pirmuosius žingsnius vaikučiams stinga ne tik pasitikėjimo savimi, drąsos (ypač, jei yra patyrę traumų vaikštynėse), bet svarbiausia… stinga pusiausvyros! Norint padėti mažyliui dažnai nenorime paleisti vaikučio iš rankų ir stabilumą suteikiame tiesiog vedant (prilaikant) už rankytės. Tačiau tokia „pagalba“ mažyliui pusiausvyros lavinti nepadeda. Dažniausiai tokio amžiaus vaikams pusiausvyra lavinama pasitelkiant žaidimus (pavyzdžiui įvairios variacijos su kamuoliu). Efektyviausi pusiausvyros lavinimo pratimai vaikams taip pat yra ėjimas tiesia ir netiesia virve ar linija, stovėti ant vienos atraminės kojytės ir pan. Didesnius vaikučius galima mokyti pasistiebti ant pirštų galiukų – kulnų. Taip pat puikiai tinka vaikščiojimas įvairiais nelygiais paviršiais bei „kliūčių“ sukūrimas.

Rekomenduojama atsižvelgti į mažylio norus, t.y., jei vaikas rodo norą stotis bei eiti, reikėtų leisti jam tai daryti. Jei vaikelis „prašo“ tėvelių pagalbos, tokiu atveju tėveliai turėtų  jam padėti, padrąsinti ir prilaikyti, tačiau, jei susidomėjimo nėra, nederėtų versti mažylio to daryti, antraip galime sukelti priešingą vaiko reakciją. Taip pat pradedant žengti pirmuosius žingsnius derėtų pasirūpinti mažylio judesių nevaržančia, patogia apranga

Kaip reikėtų taisyklingai vedžioti vaiką už rankyčių ir jo nesužeisti?

Pagrindinės taisyklės yra tos,  jog mažylį reikėtų prilaikyti už abiejų, o ne vienos rankytės (kadangi tokiu atveju mažylis gali pasisukti į vieną pusę, tad naudos ir pagalbos iš pamokėlės nebus). Prilaikant abi rankytes  išsaugosite  judesių simetriją, suteiksite  pirmiesiems žingsniams stabilumo, užtikrinsite geresnę pusiausvyrą. Taip pat svarbu žinoti, jog prilaikydami žingsniuojantį mažylį patartina vengti rankyčių kėlimo į viršų, taigi jas laikykite maždaug krūtinės aukštyje (taip nepertempsite raumenukų). Galima laikyti ir už pažastėlių

Ar tiesa, kad vaikštynės sukelia ne tik motorinės, bet ir protinės raidos atsilikimą?

Griežtai teigti, jog visi mažyliai, kurie sodinami į vaikštynes, susidurs su ne tik motorinės, tačiau ir protinės raidos atsilikimu, būtų melaginga. Taip, yra pasitaikiusių tokių atvejų (vis dėlto mažyliai savo galimybes pažįsta judėdami savo pirmaisiais gyvenimo metais, o jeigu ši galimybė jiems yra ribojama, pvz, vaikštynės, normalu, jog tam tikras pažintines galimybes vaikelis praranda, todėl kartu nukenčia ir jų protinis vystymasis)  bei  iškeltų hipotezių, tačiau galutinai jos nėra patvirtintos.

Daugiau atkreipčiau dėmesį į mažylių psichologinę būseną.  Patirtos traumos (sumušimai, apsivertus vaikštynei, lūžiai, nudegimai ir pan.) gali turėti įtakos mažyliui ateityje ir pasireikšti nepasitikėjimas savimi ar atsirasti įvairios baimės (gali vengti žengti žingsnelius, tampa atsargesni ir t.t.).

Ar kūdikių vaikštynės padeda vaikams išlaikyti pusiausvyrą?

Jeigu klausiate, ar vaikštynė padeda išlaikyti pusiausvyrą – atsakymas taip, mažyliui yra lengviau, judesiai reikalauja mažiau pastangų, mažylis jaučiasi stabiliau, tačiau į klausimą, ar vaikštynė lavina (kas ir yra svarbiausia) pusiausvyrą – atsakymas ne. Kaip tik todėl, mažyliai, praleidę vaikštynėse daugiau nei rekomenduojama laiko, nenoriai žengia savarankiškus žingsnius, jiems stinga pusiausvyros, jie ieško atramos ir pan., nors vaikštynėse jaučiasi puikiai, stabiliai, yra aktyvūs.

Jeigu tėvai vis dėlto apsisprendė įsigyti vaikštynę, šokliuką ar stumduką, kaip išsirinkti patį saugiausią? Į ką atkreipti dėmesį?

Jeigu vis dėlto nusprendėte įsigyti vaikštynę, reikėtų atkreipti dėmesį į šiuos aspektus:

• Įsitikinkite, kad vaikštynė atitinka visus saugumo reikalavimus;
• Įsitikinkite, kad ant vaikštynės yra du saugumą ir legalumą liudijantys lipdukai;
• Vaikštynė turi būti tinkama vaikui;
• Rinkitės vaikštynę, turinčią automatinius stabdžius. Tai sumažins mažylio kritimo nuo laiptų riziką, nes bent vienam ratukui nesiekiant žemės, bus automatiškai nuspaudžiami stabdžiai;
• Niekuomet nepalikite mažylio vieno vaikštynėje;
• Vaikštynė gali būti naudojama tik ant lygaus paviršiaus;
• Užblokuokite priėjimą prie laiptų, virtuvės, radiatorių, židinių ir kitų nesaugių zonų;
• Niekuomet nedėkite nieko ant vaikštynių, kas galėtų sukelti jos apvirtimą;
• Vaikštynes naudokite tik trumpais laiko tarpais (maksimali trukmė 15 min).

Taip pat kadangi dažnai mažyliai patiria traumas nukritus nuo laiptų, reikėtų užtikrinti vaiko saugumą, jog mažylis laiptų nepasiektų (galima naudoti vartelius). Jeigu yra pasirinkta judri vaikštynė (su ratukais), rinkitės ją platesniu pagrindu (tai kliudys mažyliui praslinkti pro duris nepastebėtam) bei sunkesnę, jog sumažintumėte apvirtimo tikimybę. Reikėtų užtikrinti saugią aplinką, kurią lengvai pasieks mažylis (pavojingas priemones laikyti jiems nepasiekiamose vietose), tėveliai turėtų būti tikri, jog mažylis nepasieks, bus apsaugotas nuo aštrių kampų ir daiktų.

Vis dėlto, pripažinkime, kad tėvams kartais reikia atlikti tam tikrus namų ruošos ar kitus darbus, tad kaip galima būtų užimti vaiką jo nežalojant?

Kaip jau buvau minėjusi, naudoti ar nenaudoti vaikštynę yra tėvelių pasirinkimas. Jei yra galimybė, patarčiau geriau vengti šių priemonių, geriau rinktis maniežus, tačiau jeigu vis dėlto nusprendėte sodinti savo mažylį į vaikštynę, tuomet tai darykite ne anksčiau kaip 9 mėn amžiaus, o į šokliuką – ne anksčiau, kaip 7 mėn amžiaus. Taip pat reikėtų stebėti laiką, kurį praleidžia mažylis priemonėje, pavyzdžiui, mažyliams nerekomenduojama išbūti ilgiau kaip 20 min per dieną šokliuke. Taip pat tėveliai turėtų būti tikri, kad jų mažylis neturi problemų, susijusių su klubų sąnariais. Be maniežų taip pat mažyliams visiškai saugūs yra stacionarūs veiklos centrai, maitinimo kėdutės.

Informacija paremta knyga: „Kūdikių ir vaikų kineziterapija. Mankšta vandenyje.”

Autorė Dovilė Palubinskienė