Be jokios abejonės, motinos prisilietimo svarba mažyliui yra gyvybiškai svarbi. Visų pirma tai yra pirmoji vaikučio kalba – pagal tai jis sprendžia, ar jis yra mylimas ir priimtas, kuria pirmąjį pasaulio vaizdą – ar jis yra saugus ir patikimas, ar šaltas, pilnas pavojų… bei kuria pirmąjį savo gyvenime kontaktą, kuris bus pagrindas ateityje kurti ryšius su kitais žmonėmis.

Kol vaikutis nemoka kalbos, prisilietimas yra svarbiausias informacijos šaltinis. Mažyliui paūgėjus, prisilietimai išlieka itin svarbia emocinio kontakto išraiška.

Tyrimais įrodyta prisilietimo svarba vaiko raidai, jo reikšmė psichinei ir fizinei sveikatai. Prisilietimų dėka formuojasi savivertės jausmas, pasitikėjimas aplinkiniais, vaikas geriau geba bendrauti su aplinkiniais, geriau miega, jaučiasi atsipalaidavęs, silpnėja jaučiamas skausmas, didėja laimės jausmas. Prisilietimų trūkumas gali įtakoti nemigą, depresiją, agresiją, prastą savivertę, nepasitikėjimą kitais, hiperaktyvumą, vienišumo jausmą

1248 m. buvo aprašytas imperatoriaus Frederiko II eksperimentas: šis norėdamas sužinoti, kokia kalba kalbės vaikai, kurie užaugo negirdėdami nė žodžio, liepė grupę kūdikių atskirti nuo motinų ir auginti vienatvėje – auklės turėjo juos tik maitinti. Visi kūdikiai mirė nesulaukę amžiaus, kada vaikai pradeda kalbėti. Kaip buvo konstatuota, kūdikiai tiesiog negali gyventi be prisilietimų. Panašų eksperimentą buvo bandoma atlikti ir Antrojo pasaulinio karo metu, tačiau jį teko nutraukti, kadangi kūdikiai taip pat pradėjo mirti.

Šiuos faktus patvirtina ir 1935 m. R. A. Spitzo ir K. M. Wolfo atlikas tyrimas. Dviejose JAV kūdikių priežiūros įstaigose, kuriose fizinės aplinkybės buvo vienodos buvo tiriama mamos kontakto su vaiku svarba. Pirmojoje įstaigoje vaikai buvo atskirti nuo motinų, perkelti į atskiras lovas, prižiūrėtojai tekdavo po septynis vaikus, o antrojoje įstaigoje kūdikius prižiūrėjo, maitino jų motinos. Gauti rezultatai parodė, jog per dvejus metus įstaigoje, kurioje vaikams trūko bendravimo su žmonėmis, mirė 37 proc. kūdikių, o kitoje – tik vienas vaikas iš 122.

Svarbu tai, jog prisilietimo svarba didelė ne tik kūdikystėje, tačiau vienodai svarbu vaikui augant bei suaugusiame ir pagyvenusiame amžiuje.

Gali kilti klausimas, kodėl gi prisilietimai turi tokią reikšmę mūsų kūnui ir sielai?

Oda yra didžiausias jutimo organas, kuris embrione pradeda formuotis iš tos pačios ląstelės kaip ir nervų sistema. Tad liečiant reaguoja tūkstančiai mūsų receptorių, kurie gauna impulsus, tuomet oda, labai glaudžiai susijusi su nervų sistema, siunčia informaciją į smegenis, o kūnas reaguoja.

Malonaus prisilietimo metu smegenys skatinamos gaminti endorfinus – laimės hormonus, šie taip pat malšina skausmą. Jų poveikis stipresnis nei morfijaus. Taip pat malonus prisilietimas mažiną streso hormono kortizolio išsiskyrimą, skatina išsiskirti oksitociną, kuris atsako už prisirišimą, globėjiškumą ir intymumą.

Turbūt nemažiau svarbu ir tai, jog vos užsimezgęs, motinos gimdoje, plūduriuojantis kūdikis yra nuolat liečiamas – galbūt todėl prisilietimas mūsų vaikui išlieka toks svarbus ir po gimimo?

Psichologė Milda Karklytė
Laimingas Vaikas

Šaltinis http://psichika.eu/