Nusiraminti prieš miegą: kas iš tikrųjų nutinka pradėjus to mokyti kūdikį? Daugybė tėvų ir ekspertų palaiko idėją, jog kūdikį reikia išmokyti savarankiškai nurimti ir užmigti. Tai prilyginama šventajai Gralio taurei: kai tik kūdikis išmoks pats nusiraminti, tėvai galės mėgautis ramesnėmis naktimis. Kai šiems pritrūksta miego, ekspertai nurodo, kaip svarbu vaikus kuo anksčiau išmokyti savarankiškai nusiraminti. Tačiau tai nėra tiesa…

Ar patikėtumėte, kad kūdikiai negali patys nurimti?

Kūdikiai nesugeba savarankiškai nusiraminti lygiai taip pat, kaip ir važiuoti dviračiu. Savikontrolės neįmanoma išmokyti, kad ir kaip ilgai taikytumėte savarankiško užmigimo mokymus ir technikas.

Tiesa, taikydami šiuos metodus tėvai gali juos įpratinti nereikalauti dėmesio ir užmigti be jų pagalbos. Deja, tai nereiškia, jog kūdikiai jaučiasi gerai ir yra ramūs .

Savarankiškas nusiraminimas yra vystymosi stadija, gebėjimas, kurį kūdikiai įgyja augdami. Kaip tik tada, kai išmoksta savarankiškai judėti, kalbėti ir valgyti kietą maistą. Neįmanoma vaiką išmokyti to, kam jo smegenys nėra pasirengusios (nesvarbu, ką “miego ekspertai” žada!).

Kaip išmokstama nusiraminti

Emocijų savireguliacija – tai procesas, kurio metu žmogus kontroliuoja savo emocijas.

Suaugusiems tai įprasta. Žiūrėdami televizorių išvystame siaubingą sceną ir perjungiame kanalą arba užsidengiame akis. Skaitydami liūdną knygą ar laišką dažnai padarome dešimties minučių pertraukėlę. O susapnavę košmarą pabundame ir įjungiame šviesą, norėdami įtikinti save, kad namuose nėra įsibrovėlių. Visos šios situacijos – tai pavyzdys, kaip mes reguliuojame savo emocijas. Tai svarbus procesas, be kurio žmogus viduje virte virtų ir negalėtų normaliai funkcionuoti. Emocinė savireguliacija yra gyvybiškai svarbi ne tik žmogaus psichikai, bet ir fizinei būklei.

Yra trys būdai, kaip žmogus susitvarko su stipriomis emocijomis: tai Suartėjimas, Puolimas ir Vengimas.

Visi puikiai pažįstame tą jausmą, kai kažkam atsitikus, sunerimstame ir mūsų kūnai svarsto: pasilikti ir kovoti ar bėgti ir gelbėti savo gyvybę.

Kas yra Suartėjimas?

Tai mūsų noras suartėti su tais daiktais ar žmonėmis, kurie leidžia mums pasijusti emociškai saugiais ir apsaugotais. Kūdikiams šis žmogus dažniausiai yra mama. Mama yra kūdikio saugumo garantas. Taigi natūralu, kad jis nori jos artumo (dažnai išreikšdamas tai verkimu ar kitais fiziniais veiksmais), kol dar nėra pajėgus pulti ar bėgti (angl. fight or flight).

Deja, daug kas sako, kad naujagimiai yra „kibūs“ ar „mokantys manipuliuoti“ ir kad noras būti raminamiems yra blogas įprotis, nuo kurio reikia atpratinti. Daugybė ekspertų mano, kad jei vaikas pamaitintas, pervystytas, suvyniotas ir šiltas, jam daugiau nieko nereikia. Tačiau iš tiesų yra kitaip. Jų emociniai poreikiai yra tokie pat pagrįsti kaip ir fiziniai – kodėl turėtume šiems poreikiams skirti mažiau dėmesio?

Nors kūdikiai labai anksti patiria, ką reiškia „kovok ar bėk“ situacija, neurologiškai jie dar nėra tiek išsivystę, kad galėtų patys valdyti savo jausmus – tam jiems reikalingi tėvai.

Trilypės smegenys

Ką tik gimusio vaiko smegenys yra maždaug ketvirtadalio suaugusiojo smegenų dydžio. Smegenų kamienas ir smegenėlės, arba užpakalinės smegenys, yra gana gerai išsivysčiusios ir būtent jos pirmiausiai vystosi pirmaisiais gyvenimo metais. Ši smegenų dalis yra atsakinga už išgyvenimą: temperatūros palaikymą, kvėpavimą, virškinimą ir paprastas pagrindines emocijas.

Limbinė sistema yra atsakinga už mūsų jausmus. Ši smegenų dalis yra antroji, kuri vystosi pirmais -trečiais gyvenimo metais. Ji atsakinga už emocijas ir santykius su kitais. Ši smegenų dalis apima hipokampą ir migdolinį kūną bei kitas smegenų dalis.

Vėliausiai pradeda vystytis smegenų žievė – tai smegenų dalis, kuri yra atsakinga už mąstymą. Smegenų žievė yra sudėtingiausia smegenų dalis, besivystanti vaikystėje, paauglystėje ir jaunystėje. Ši smegenų dalis atsakinga už racionalų, analitinį ir kritinį mąstymą.

Kaip manote, kuri smegenų dalis atlieka emocijų savireguliacijos funkcijas??

Akivaizdu, kad tam reikalingos užpakalinės smegenys: jose susiformuoja atsakas „kovok ar bėk“, jos yra atsakingos už išgyvenimą. Limbinė sistema taip pat labai svarbi, nes joje formuojasi emocijos, bet norint jas kontroliuoti reikalinga ir smegenų dalis atsakinga už mąstymą.

Smegenų žievė gali mums padėti įvardinti ir analizuoti situaciją, kai bandome surasti būdą, kaip kontroliuoti savo emocijas. Žiūrint siaubo filmą smegenų žievė signalizuoja, kad tai tik filmas ir tereikia įsijungti šviesą. Taigi savikontrolei reikalingos visos pilnai išsivysčiusios smegenų dalys.

Tačiau  kūdikių smegenų žievė yra neįtikėtinai neišsivysčiusi… Naujagimiai, pradedantys vaikščioti kūdikiai ar priešmokyklinio amžiaus vaikai tiesiog fiziškai nepajėgūs reguliuoti savo emocijas (arba kitaip – savarankiškai nusiraminti)…. Jų smegenys tiesiog nėra pakankamai išsivysčiusios!

Kas nutinka pratinant užmigti?

Ar mokydami vaiką savarankiškai užmigti (tai gali būti kontroliuojama paguoda, kontroliuojamas verkimas, išsiverkimas, retas guodimas – vadinkite, kaip norite, tačiau visi šie metodų tikslas ir principai yra vienodi) jūs mokote vaiką savarankiškai nusiraminti? Ne. Nebent turite kūdikį – stebuklą, kurio smegenys išsivysčiusios kaip penkiamečio!

Kas vyksta iš tikrųjų? Prisiminkime smegenų žievės reakciją „kovok ar bėk“. Kas įvyksta, kai streso hormonai pasiekia toksinį lygį, tačiau jūs nebepajėgiate „bėgti“… ar „kovoti“… Atsiranda kita reakcija – „sustingti“. Jūs sustingstate siekdami išsaugoti organizmo pusiausvyrą (paprasčiau tariant – išsaugoti gyvybę). Dr. Siersas (Searse) tai vadina „Išsijungimo sindromu.“

Nepageidaujami šių metodų reiškiniai

Kai tėvai mano, kad vaikas yra ramus, jie atsipalaiduoja ir galvoja, kad viskas yra gerai. O jeigu ne? O jeigu „sustingęs“ kūdikis kenčia, bet nekviečia tėvų?

O jeigu vaikas išvėmė arba palindo po antklode? O jeigu vaikas neverkia žinodamas, kad niekas neateis? O jeigu vaikas taps dar vienu statistiniu skaičiumi kalbant apie staigios kūdikio mirties sindromą?

Tai žalingiausia ir didžiausią nerimą kelianti savarankiško migdymo teorijų pusė. Deja, niekas niekada neatliks tokio mokslinio tyrimo, tai būtų neetiška. Bet tai nėra iš piršto laužta teorija. Nesvarbu, kokia nepatogi ji bebūtų.

Jei kūdikis mokomas būti ramus  ir nekviesti tėvų, kai nori patenkinti savo emocinius poreikius, iškyla grėsmė, kad atsitikus nelaimei ir mažyliui prireikus skubios pagalbos jis neverks. Kūdikis nebežino, į kuriuos signalus tėvai reaguoja ir ateina, arba ne.

Niekas nežino, kas sukelia staigios kūdikio mirties sindromą. Ši diagnozė nustatoma tada, kai nenustatoma kūdikio mirties priežastis. O jų gali būti šimtai, net tūkstančiai. Visgi manau, kad tarp staigios kūdikio mirties sindromo ir savarankiško nusiraminimo mokymo yra ryšys. Argi tėvai neturi teisės žinoti apie potencialias rizikas, kai miego ekspertai ar sveikatos žinovai pataria kūdikį mokyti savarankiško nusiraminti?

O jeigu tai nekenkia fizinei vaiko sveikatai? Ar yra kokių nors psichologinių pasekmių?

Tai, kas nutinka pirmaisiais gyvenimo metais, yra gyvybiškai svarbu vystantis vaiko smegenims. Tėvai auklėja ir ugdo. Taigi būtent jie nulemia, kokie vaikai bus užaugę.

Atsimenate limbinę sistemą, kuriai priklauso hipokampas ir migdolinis kūnas ir kuri formuojasi pirmaisiais trejais gyvenimo metais? .

Tyrimais įrodyta, kad kuo daugiau skiriate dėmesio vaikui pirmaisiais jo gyvenimo metais, tuo didesnis hipokampo, atsakingo už elgesį, tūris. Yra prieštaraujančių ir teigiančių, kad ryšys nustatytas tik neprižiūrimų ir išnaudojamų vaikų grupėje. Bet tyrimai atliekami ir su vaikais, augančiais normaliose šeimose.

Kaip iš tikrųjų išmokstama nusiraminti

Tėvų rūpinimasis ir šiluma nulemia didesnį hipokampo ir migdolinių branduolių, atsakingų už elgesio kontrolę ir emocijų apdorojimą, tūrį. . . Peršasi išvada, kad vaikui skiriant dėmesio tiek, kiek jam reikia, geriau formuojasi vaiko emocijų savireguliacija (arba savikontrolė).

Artimi, šilti santykiai su vaiku ne tik skatina savikontrolės vystymąsi vėlesniame gyvenime, bet ir turi įtakos vaiko gebėjimams atjausti kitus, elgtis socialiai. O tai tik dar vienas emocijų savireguliacijos aspektas.

Ar įmanoma kūdikį ar mažą vaiką išmokyti savarankiškai nusiraminti ir užmigti?

Ne, tai neįmanoma.

Ar įmanoma išmokyti kūdikį neverkti, kai jam reikia pagalbos?

Įmanoma, bet tai nereiškia, jog kūdikis bus laimingas, tylus ir ramus.

Ar įmanoma ką nors padaryti, kad užaugęs kūdikis turėtų gerus savikontrolės įgūdžius?

Žinoma!

Koks būdas tinkamiausias?

Nešiokite kūdikį, glauskite jį prie savęs, atsiliepkite į jų signalus ir jūsų tėviškas rūpestis ateityje pateisins įdėtą triūsą. Būtent taip jūs IŠ TIKRŲJŲ padėsite savo vaikui išmokti nusiraminti. Juk visi tėvai savo vaikams nori geriausio. Auklėti kūdikį ar mažą vaiką yra varginantis procesas (ypač kai pritrūksta miego naktį). Tačiau gera žinoti, kad mes, tėvai, galime formuoti ateities kartą. Mes privalome ieškoti alternatyvų, kad išspręstume ir savo problemas

Tai elgsena, kuri susiformuoja vos tik vaiko smegenys yra pakankamai gerai išsivysčiusios. To negalima paskubinti. Bet jūs galite vaikui padėti rūpindamiesi juo, kiek įmanoma, dabar. Dažnai technikos, naudojamos mokant vaiką nusiraminti sukelia ilgalaikės žalos: vaikui sunkiau įgauti šių įgūdžių vėlesniame gyvenime. Pamąstykite apie tai!

Parengta pagal: http://sarahockwell-smith.com/2014/06/30/self-settling-what-really-happens-when-you-teach-a-baby-to-self-soothe-to-sleep/

Šaltinis http://www.psichologijosnamai.lt