Informacijos, kaip auklėti savo mažylį, kaip rūpintis juo – gausu, ir ji tokia skirtinga, kad sunku nepasimesti. O gal tiesiog reikėtų elgtis taip, kaip liepia širdis?

Prieraišioji tėvystė – kas tai?

Prieraišioji tėvystė – viena iš vaiko auginimo filosofijų, kurios esmė – kuo jautriau įsiklausyti į mažylio poreikius ir kurti saugią aplinką jam augti, bręsti, tyrinėti pasaulį. Prieraišiosios tėvystės principais (tik neįvardydamos jų šiuo terminu) vadovaujasi daugumos ne vakarų šalių bendruomenių moterys – jos tebėra išsaugojusios ryšį su gamta ir sugeba jausti savo vaiką taip, tarsi jis būtų jų pačių kūno dalis. Pvz., Indijoje, Kinijoje, Pietryčių Azijoje, dalyje Afrikos ir Lotynų Amerikos tautų tėvai nešiojasi prie savęs kūdikius, nedėvinčius jokių sauskelnių, nuogais užpakaliukais. Vienos Afrikos genties moters paklausus, iš kur ji žino, kada jos sūnus nori šlapintis arba tuštintis, moteris net nelabai suprato klausimo. Iš tiesų tėvai išmoksta atpažinti mažylių siunčiamus signalus apie poreikį šlapintis ar tuštintis, pvz., kūdikis gali imti raitytis, virpėti, rodyti grimasas, pakeisti kvėpavimo ritmą ar parausti. Galiausiai vaikai patys sugeba nesišlapinti ar nesituštinti tol, kol neišgirsta specialaus tėvų tariamo garso – šššyyy-šššyyy arba šuuus.

Remtis instinktais, ne taisyklėmis

Nėščioms ar neseniai kūdikio susilaukusioms mamoms kartais patariama mažiau ieškoti informacijos internete, ypač socialiniuose tinkluose ir forumuose, nes ten gausu tokių patarimų, kaip: Jokiu būdu nemigdykite kūdikio savo lovoje, nes bus labai sunku atpratinti arba Nenešiokite mažylio, nes pripras. Ką daryti perskaičius tokius nurodymus, jei giliai širdyje labai norisi priglausti savo brangenybę prie savęs arba užmigti šalia, laikant saujoje mažą delniuką ir klausantis ramaus vaikučio kvėpavimo? Prieraišioji tėvystė sako: elkis taip, kaip norisi, nes mamos instinktas yra pats svarbiausias ir teisingiausias.

Prieraišiosios tėvystės filosofijos pradininkas pediatras Williamas Searsas kartu su žmona teigia, jog čia nėra taisyklių rinkinio, kaip geriausia auginti ir auklėti vaikus. Prieraišioji tėvystė – tai, ką mamos ir tėčiai darytų instinktyviai, jei augintų kūdikį negyvenamoje saloje neturėdami jokių knygų, patarinėjančių giminaičių ar psichologų.

Prieraišioji tėvystė remiasi keturiais pagrindiniais principais:

1. Miegojimas kartu su vaiku – toje pačioje lovoje arba bent tame pačiame kambaryje.
2. Maitinimas pagal poreikį – kūdikis ar vaikas valgo tiek ir tada, kada pats nori, o ne pagal nustatytą grafiką. Žindoma tol, kol mažylis pats natūraliai atsisako krūties, nebandoma atjunkyti dirbtinai.
3. Nešiojimas ir lietimas – stengiamasi išlaikyti kiek įmanoma daugiau fizinio kontakto nešiojant kūdikį ant rankų ar prisirišus prie kūno, glostant, myluojant ir t.t. Ypač vertingas nuogos odos prisilietimas.
4. Atsakas į verksmą – ne leidimas vaikui išsiverkti, o ankstyvas įsikišimas į verksmo priepuolį reaguojant į vaiko patiriamą įtampą dar iki tol, kol mažasis jau ima savęs nebekontroliuoti.

Ar neišlepinsim?

Prieraišiosios tėvystės filosofija turi ir stiprių šalininkų, ir kritikų. Pastarieji teigia, kad tai yra tiesiog vaiko lepinimas. Ar iš karto reaguojant į vaiko verksmą jis nepradės tuo manipuliuoti? Ar tai reiškia, kad turi žindyti krūtimi nors ir penkių metų vaiką, jei jis to nori? Ar saugu miegoti vienoje lovoje su naujagimiu turint omenyje tikimybę prispausti jį? Ar mama galės skirti bent kiek laiko sau, jei nuolat visur nešiosis kūdikį su savimi?

Prieraišiosios tėvystės šalininkai į tai atsako – čia nėra vienas dydis tinka visiems principo. Vadovaudamiesi savo prigimtiniais instinktais ir sveiku protu kiekvienas turime rasti pusiausvyrą tarp vaiko nepriklausomybės ir autonomijos skatinimo bei saugios aplinkos kūrimo. Tikima, kad jautri mama (ar tėtis) sugeba suprasti vaiko siunčiamus signalus ir atitinkamai į juos reaguoti. Šeima yra viena ląstelė, vientisas organizmas, ir jei tam tikras elgesys ar įvykių grandinė ima kelti įtampą kažkuriam iš šeimos narių (mamai, vaikui, tėčiui), reikia pamažu siekti pokyčių tam, kad šeimoje vėl įsivyrautų harmonija ir balansas.

Emocinės brandos lavinimas

Nors paminėti prieraišiosios tėvystės principai daugiausia kalba apie elgesį su kūdikiu (žindymas, miegojimas kartu, nešiojimas), didelis dėmesys skiriamas ir vyresnio amžiaus vaiko auginimui – juk tėvai visuomet išlieka svarbiausiais asmenimis, padedančiais savo atžalai saugiai tyrinėti pasaulį. Patariama galvoti apie ilgalaikius vaiko auklėjimo tikslus – trimečio pykčio priepuoliai su amžiumi praeis savaime, tuo tarpu tai, kaip vaikas jausis po jų ir koks bus santykis su tėvais, išliks jo emocinėje atmintyje gal net visą gyvenimą. Stenkis į viską žiūrėti iš vaiko perspektyvos.

Mes nenorime atžalos priversti pasijusti kvailiu, nesuprastu ar nepalaikomu, tačiau nesąmoningai tai darome, kai į baimes ar ašaras reaguojame frazėmis Ša, juk tau viskas gerai arba Nebūk toks nusiminęs, juk nieko neatsitiko. Jei vaikas nusiminęs, vadinasi, jam atsitiko kažkas svarbaus. Leisk mažajam pačiam priimti kiek įmanoma daugiau sprendimų. Kiekvieną kartą, kai ruošiesi nuspręsti dėl tam tikro dalyko, susijusio su vaiku, apgalvok, ar yra pakankamai svarbių priežasčių, kodėl jis negalėtų nuspręsti pats. Juk priimti gerus ir teisingus sprendimus išmokstame tik juos priimdami patys, o ne vadovaudamiesi instrukcijomis ir nurodymais. Nesakyk ne, kai nėra tam būtinybės. Tavo pirminis atsakymas į vaiko prašymą turėtų būti teigiamas, nebent turėtumėte tikrai svarių argumentų kažką uždrausti. Visuomet atsimink, kad vaikas yra tik vaikas, jis elgiasi atitinkamai pagal savo amžių, turimą nedidelę patirtį ir savitą mąstymo būdą, todėl reikia gerbti mažojo pasirinkimus ir sprendimus, net jei žiūrint iš suaugusiojo pozicijos jie neatrodytų logiški.

Kokia prieraišiosios tėvystės nauda? 

Tyrimų duomenimis, pagal šios filosofijos principus auginti vaikai patiria mažiau streso, rečiau verkia, užaugę jaučia stipresnį ryšį su žmonėmis ir netgi būna labiau empatiški. Pakankamai saugųs ryšys su tėvais šiems vaikams leidžia tyrinėti pasaulį drąsiau, todėl daug rečiau juos ištinka pykčio priepuoliai, jiems lengviau adaptuotis prie naujų žmonių, pvz., auklės ar vaikų darželio kompanijos. Ne paslaptis, kad dėl patiriamo streso yra lengvai pažeidžiama imuninė sistema, taigi vaikai, auginami vadovaujantis prieraišiosios tėvystės principais, yra sveikesni ir rečiau serga.

Principas Mama žino geriausiai puikiai tinka, kai kalbame apie prieraišiąją tėvystę, tik reikėtų jį perfrazuoti į Mama jaučia geriausiai.

Šeima yra viena ląstelė, vientisas organizmas, ir jei tam tikras elgesys ar įvykių grandinė ima kelti įtampą kažkuriam iš šeimos narių (mamai, vaikui, tėčiui), reikia pamažu siekti pokyčių tam, kad šeimoje vėl įsivyrautų harmonija ir balansas.

Teksto autorė psichologė Jovita Kiežė.

Puslapiai: 1 2