Čiulptukas, žindukas, tūtė, soskė — šis kūdikystės palydovas turi daugybę vardų. Ir daug draugų, kurie žinduką kišenėje slepia kartais net sulaukę ketverių. Tai, kada reikėtų atsisveikinti su čiulptuku, kokie jo privalumai ir trūkumai aptarsime kartu su vaikų ligų gydytoja Rūta Maciulevičiene ir pusės metų Meilytės mama Lina Kuliešiūte.

Geriausias draugas

Meilės mama Lina žinduką vadina geriausiu dukters draugu. Prisimena jį pirmą kartą davusi, kai pastebėjo, kad mergaitei ir po žindymo išlieka noras čiulpti. Dabar žindukas — nepamainoma priemonė nuraminti verkiančią ar kenčiančią pilvuko skausmus mažylę — rodos, čiulpimas padeda pamiršti beveik visas bėdas. Dabar Meilei — šeši mėnesiai ir jos mama sako mananti, kad artimiausiu laiku su žinduku atsisveikinti nepavyks. Jei anksčiau kūdikis dar nurimdavo paimtas ant rankų, dabar nebe padeda ir tai.
Taigi didžiausias žinduko privalumas — jo čiulpimas. Tai kūdikius ramina ir gelbsti, kai nebežinia, kaip padėti mažyliui. Kodėl tai ramina? Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais, sako gydytoja Rūta Maciulevičienė, kūdikiui užtenka šilumos, saugumo ir maisto — visa tai jis gauna būdamas prie mamos krūties. Čiulpimas mažyliui primena būtent šią būseną, todėl jis ir nurimsta. Pridėkime ir tai, kad čiulpimo refleksas atsiranda anksčiau, nei kūdikis gimsta. Gal ir jūs turite ultragarso aparatu darytą nuotrauką, kurioje vaikelis čiulpia savo pirštuką?

„Gamtoje čiulptukų nėra”

Štai taip atsako R. Maciulevičienė, paklausta, ar įmanoma užauginti vaiką be čiulptuko. Medikė, gyvenusi Saudo Arabijoje, pasakoja apie tai, kaip auginami kūdikiai toje šalyje: „Ten beduinėms net nekildavo toks klausimas, nes mama visada laiko vaiką ant rankų ir prie krūties. Musulmoniškoje šalyje, kur moteris negali parodyti savo veido, kur negali parodyti savo plaukų, nes tai prieštarauja šariato įstatymui ir yra neleidžiama, ji kūdikį gali pamaitinti bet kada, bet kurioje vietoje — gatvėje, ant laiptų, restorane, visiškai bet kur. Moteriai išsitraukti krūtį ir priglausti vaiką prie krūties nėra jokia gėda – kai tik vaikas pradeda kniuksėti, jis iš karto yra glaudžiamas prie krūties. Ir tada žindukų nereikia.”
Taigi, anot gydytojos, žinduko neprireiktų, jei šalia kūdikio visada šalia būtų motina, pasiruošusi jį paimti ant rankų ir pamaitinti. Tačiau dabar nereta mama į darbą skuba vos kūdikiui sulaukus pusės ar vienerių metukų. Ir nereikia dėl žindukų kaltinti skubančio dvidešimt pirmojo amžiaus — prieš šimtą metų būdavę ne kitaip. Pediatrė prisimena savo močiutės pasakojimą: „Motinos, kai prireikdavę palikti kūdikius, sukramtydavusios juodos duonos, išspjaudavusios ją į skudurėlį, užrišdavusios ir įdėdavusios tą mazgelį vaikui į burnytę”. Taigi tuomet čiulpimo poreikis būdavęs patenkinamas štai tokiu dabartinio žinduko pirmtaku.

Kada ir kaip pasakyti ate?

Vaikų odontologai pataria žinduką duoti tik iki 6 mėnesių amžiaus. Priežastis svarbi — čiulpimo judesys stumia priekinius dantukus į priekį ir sąkandis pamažu tampa atviras, žodžiu, deformuojasi. Tai ištaisyti vėliau sunku ir skausminga. Jei ir vėliau neatsisakoma čiulptuko, vis dėlto tai reikėtų padaryti, kai tik pastebimi pirmieji sąkandžio deformavimosi požymiai. Tik patariama to nedaryti staiga ir drastiškai. Čiulptuko išmetimas į šiukšlių dėžę, įtrynimas pipirais ar garstyčiomis, staigus pradingimas — bet kuris toks būdas vaiką traumuoja. Pediatrė pataria nuo žinduko atpratinti pamažu ir būtinai čiulpimo poreikį pakeisti kažkuo kitu, kitaip mažylis gali pradėti čiulpti pirštą — o tai jau daug blogesnis įprotis. Vaikai, anot R. Maciulevičienės, itin mėgsta pasikartojančius judesius ar veiksmus – tarkime, jei vaikas neužmiega be čiulptuko, tai galima pabandyti pakeisti — prieš miegą mažyliui glostant galvytę. Jei nepavyksta ir tai, gydytoja siūlo pasinaudoti skandinavų šalių patirtimi: „Ten niekas žindukų neatiminėja tol, kol vaikas jo pats neatsisako — kol jam pasidaro gėda. Jis iki trejų, ketverių metų turi tą žinduką, slepia kišenėje, o kai pasidaro neramu, jis nubėga, pačiulpia ir vėl įsideda sau į kišenę. Yra tekę matyti ir čia vaikų, kurie nešasi į darželį žinduką, pasideda į savo spintelę, ir, kada jį apima nerimas ar pasidaro negera, jis nubėga į rūbinę, išsiima žinduką, jį pačiulpia ir nusiramina”.

Naudoti žinduką ar ne, atsisveikinti su juo sulaukus pusmečio ar vėliau, spręsti jums. Tik visada verta atsiminti taisyklę — iš dviejų blogybių geriau rinktis mažesnę.