Kad ir kokios būna ne(be)galėjimo žindyti priežastys, dažniausiai tai kelia sunkias ir sudėtingas emocijas. Tarp slegiančių išgyvenimų kyla nerimas ir liūdesys, kad ne(be)žindydama savo vaikelio mama nesukurs pakankamai gero ir artimo ryšio su juo. Šio nuogąstavimo nuraminimui pasidalinsiu kai kurių mokslinių tyrimų duomenimis. 

Žindymo metu pagausėję tam tikri hormonai paveikia moters fiziologiją ir psichologiją taip, kad ji geriausiu būdu sąveikautų su savo vaikeliu. Oksitocinas padeda kurti mamos ir vaiko ryšį. Ne veltui, šalia visų kitų nuopelnų, oksitocinas dar vadinamas ir meilės, prieraišumo hormonu. Jis paveikia motinos balso tembrą, akių žvilgsnį nukreiptą į kūdikį, lietimosi švelnumą ir daug kitų aspektų, padedančių kurti meilės ryšį. 

Žindanti mama darosi jautresnė vaiko siunčiamiems signalams, tad atitinkamai greičiau į juos reaguoja. Tokia mama dažnai liečia savo vaikelį ir tai padeda kurti jų abipusį ryšį. Oda prie odos sąlytis tiek vaiko, tiek mamos organizme skatina hormono oksitocino išsiskyrimą, o tai stiprina prieraišumą. Tokia mama su vaikučiu yra glaudžiau susijusi, nes jo naujagimystėje ir kūdikystėje dėl mažojo mitybos poreikių abu beveik visą laiką praleidžia kartu, tad bet kuriuo momentu yra vaikui lengvai pasiekiama. 

Galime vardinti daugybę aplinkybių, atsirandančių, kai moteris žindo, ir padedančių megztis vaikučio ir mamos saugiam prieraišumui. Bet pasvarstykime – negi tokių pačių aplinkybių ir sąveikų su vaiku nesukurtume jo nežindydamos? Tai, kad negalime žindyti, nereiškia, kad ir negalime daryti viso kito, ką daro žindančios mamos. Galbūt per hormonų poveikį gamta mūsų neaprūpins tokiu stipriu fiziologiniu užtaisu rūpintis vaikeliu, kokį turi žindančios mamos, bet tam mes ir esame protaujančios būtybės – žmonės, kad savo veiksmus galėtume kreipti tikslingai valios pastangomis, o ne tik veikiamos instinktų. Ir visa tai gali puikiai pavykti. 

Žindymas užtikrina mamos ir vaikelio fizinį sąlytį, nes žindydama mama vaikutį laiko priglaudusi, apkabinusi, glosto jam galvytę, bučiuoja, liečia rankutes ir panašiai. Taigi, natūraliai žindomas vaikas gauna daug motinos meilės per lietimąsi. Turėdamos tai mintyje, nežindančios mamos vaikučiui taip pat gali teikti tokį fizinį sąlytį. Pavyzdžiui, mokslininkų pastebėta, kad mamoms, kurios žaidimų metu dažniau lietė savo vaikus, į kraują išsiskyrė daugiau oksitocino, lyginat su tomis, kurios vaikus lietė rečiau. Jeigu negalime pasididinti šio prieraišumo hormono kiekio žindydamos, tai pagausinkime jį paglostydamos, apkabindamos, bučiuodamos vaikutį. 

Nors vienas iš žindymo privalumų yra tai, jog motinos būna jautresnės savo vaikų poreikiams, tačiau tyrimais nustatyta, kad niekada nežindžiusios moterys taip pat buvo jautrios savo vaikų poreikiams, ir jų jautrumas nebuvo mažesnis nei reikėtų, kad vaiku būtų tinkamai pasirūpinta tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Stebėtas geras ryšys tarp žindančių mamų ir jų 12 mėnesių amžiaus vaikų, tačiau ir ryšys tarp iš buteliuko maitinamų vaikučių bei jų mamų taip pat nebuvo prastas ar nesaugus. 

Niekada negalvokime, kad žindanti moteris kaip motina yra pranašesnė už nežindančią. Kartais nežindanti savo vaikučio poreikius patenkina dar geriau nei žindanti, nes vis dėlto meilė vaikui ir rūpinimasis juo neapsiriboja tik žindymu, nors žindymas ir aprėpia labai daug to, ką vaikui gali ir turi suteikti motina. 

Mamos savo meilę vaikui išreiškia daugybe būdų. Žindymas yra tik vienas jų. Jeigu ne(be)galime žindyti nekaltinkime savęs, nesijauskime kažko nesugebėjusios, kažko nesuteikusios, savo vaikui, jį nuskriaudusios. Kiekviena vaiko auginimo akimirka gali būti kupina meilės, kuri išreiškiama vienu ar kitu būdu. Jei ne(be)galime žindyti, vis dar galime turėti visus kitus būdus. Tad svarbiausia – mylėkime savo vaikus. Puoselėkime tarpusavio ryšį, džiaukimės juo ir mūsų gyvenimas bus nuspalvintas gražiausiomis spalvomis. 

Autorė

Psichologė Karolina Tarnauskienė

http://psichologekarolina.lt

Plačiau pasiskaityti galima čia:

• Kendrick KM. Oxytocin, Motherhood and Bonding. Exp Physiol. 2000; 85 (Spec): 111S–124S.

• Maestripieri D., Biological bases of maternal attachment. Current Directions in Psychological Science, 2001; 10, 79–83.

• Feldman R, Weller A, Zagoory-Sharon O, et al. Evidence for a Neuroendocrinological Foundation of Human Affiliation: Plasma oxytocin Levels Across Pregnancy and the Postpartum Period Predict Mother-Infant Bonding. Psychol Sci. 2007; 18: 965–970.

• Else-Quest NM, Hyde JS, Clark R. Breastfeeding, Bonding and the Mother-Infant Relationship. MerrillPalmer Quart. 2003; 49: 495–517.

• Feldman R, Gordon I, Schneiderman I, et al. Natural Variations in Maternal and Paternal Care Are Associated with Systematic Changes in Oxytocin Following Parent-Infant Contact. Psychoneuroendocrinology. 2010; 35(8): 1133–1141.