Mums visada labai smagu pristatyti mamas, kurios vaikų įkvėptos ne tik dėl savo vaikų, bet ir dėl kitų – pavyzdžiui ryžtasi įkurti vaikų darželį. Taigi, šiandien, mūsų verslių mamų rubrikoje kiek kitokia istorija, šį kartą herojės – mama ir dukra, Anželika ir Karolina, kurios dėl kitų vaikų gerovės yra pasiryžusios kalnus nuversti, o šiandien jau gali pasigirti ir pristatyti savo įkurtą darželį „Boružėlių pieva”. 

Visų pirma trumpai prisistatykite mūsų skaitytojams.

Esame šeima – mama ir dukra. Visas mūsų gyvenimas verda vaikų apsuptyje.  Mama su vaikais dirba jau daug metų. Pradžioje kaip meno vadovė, buvo įkūrusi savo teatro studiją, vėliau kaip auklėtoja. Na, o aš nusekiau mamos pėdomis. Nežinau, ar tai įtakojo mama, ar visada savyje kažką turėjau, kas traukė dirbti su vaikais. Tad šiuo metu esame dviese, dalinamės darbais, vargais, džiaugsmais ir net svajone pasidalinome (šypsosi). Sudėjome mano ir mamos žinias bei darbą ir štai dabar turime darželį.

Pradėkime viską nuo pradžių, kaip kilo idėja įkurti savo, privatų darželį vaikams? Kas labiausiai įkvėpė viso to imtis?

Kaip jau minėjau pradžioje, idėją įkurti darželį brandinome jau seniai. Pirmą kartą ši mintis kilo gal prieš 4-5 metus. Mama tuo metu dirbo auklėtoja vaikų dienos centre, o aš tuo metu studijavau. Po paskaitų, o kartais ir paskaitų metu, kurias žinoma praleisdavau (šypsosi), bėgdavau pas mamą pabūti su vaikais. Leisti laiką kartu su vaikais man labai patiko, tai ir buvo pirmoji grupė, kurią „užauginau“, pirmoji patirtis. Per mokslo metus tiek visko neišmokau ir nepažinau, kiek patirties įgijau būdama su vaikais. Tada ir atėjo tas didelis noras sukurti kažką, kas būtų tavo – artima, miela ir dirbtum taip, kaip nori.  O didžiausi įkvėpėjai buvo tie mažieji vaikai, su kuriais pirmą kartą teko dirbti, iki šiol bendraujame ir sulaukiame svečiuose naujame darželyje.

Esate dviese. Mama ir dukra, kaip pavyksta suderinti visus darbus? Ar turite pasiskirsčiusios pareigybes? Ar bendra veikla/verslas netrukdo šeimyniniams santykiams? Ar neatsiranda papildomų barnių? O gal, tai daro jus sėkmingesnėmis verslininkėmis?

Kai po truputį pradėjome eiti tikslo link, viso proceso eigoje, su mama supratome, kad mums patinka skirtingi dalykai ir mes lengvai atsidavėme toms veikloms, kurios buvo būtinos. Nesiskirstėme kas bus vadovas ar auklėtoja, pareigybes turime tik darbo sutartyje, darželyje mes esame tiesiog Anželika ir Karolina. Aš tvarkau visus „popierinius“ reikalus, o likusį laiką leidžiu su mūsų pačiais mažiausiais, tuo tarpu mama visą save atituoda veiklų planavimui, pagalba auklėtojoms, švenčių organizavimui ir, žinoma, darbui su vaikais. Todėl netenka pyktis dėl kažkokių darbų, nes kiekviena iš mūsų daro tai, kas labiausiai prie širdies. Svarbiausia daryti tai, kas tau patinka, tada tu būni laimingesnis ir pats, ir visi kiti aplinkui (šypsosi).

Mūsų šeima visada buvo labai artima, o darželis mus dar labiau suartino. Dažnai leidžiame jame savaitgalius, tvarkomės, planuojame ką ir kur dar reikia patobulinti, pastatyti. Ypač padeda tėtis ir mano širdies draugas, jie labai daug dirba darželyje ir taip palengvina mūsų darbą.

Mes nevadiname savęs verslininkėmis! Mes esame auklėtojos… Tik turėjome puikią galimybę sukurti sau darbo vietą ir dirbti taip, kaip mes norime. Dirbti sau – atsakomybė gerokai didesnė, bet tai teikia daugiau malonumo, darbo kokybė yra geresnė bei jautiesi laisvai, patenkintas ir laimingas. Tikriausiai mums labiau patiktų, jei mus įvardintų ne „sėkmingos verslininkės“, o „tas puikus darželis su nuostabiomis auklėtojomis“ (šypsosi).

Kaip manote, kas yra svarbiausia prieš pradedant savo verslą (idėja, kapitalas, artimųjų palaikymas, asmeninės savybės ar dar kažkas)?

Noras. Žinoma, išvardintų dalykų visuma yra taip pat labai svarbu. Mūsų atveju, artimųjų palaikymas buvo pagrindinis variklis. Tačiau tik turėdamas didelį norą, gali kažką daryti, kurti, įveikti visus iššūkius bei judėti pirmyn.

Kaip vyko verslo pradžia – turbūt darželiui įkurti reikia galybės pažymų? Kaip užregistravote įmonę, ieškojote patalpų?

Kai pradėjome ieškoti patalpų, manėme, jog tai bus sunkiausia. Norėjome, kad patalpos būtų jaukios, turėtų kiemą, kur vaikučiai galėtų žaisti. Tačiau ilgą laiką tokių neradome. Tuomet netikėtai pamatėme skelbimą, tą pačią dieną apžiūrėjome ir nusprendėme, kad būtent čia ir bus įkurtas mūsų darželis. Iki šiol su mama juokaujame, kad pradėjome nuo mažų patalpų, kurios būtų tikusios tik dienos centriukui ir netikėtai gavome didelį namą, beveik 300KV2 (šypsosi)! Tada jau negalėjome sustoti ir turėjome judėti pirmyn. O vėliau prasidėjo visos „linksmybės“: remontai, įvairių pažymų rinkimas, teko daug sužinoti, apvažiuoti, kartais į tą pačią vietą po kelis kartus per dieną sugrįžti. Buvo sunku, bet vis kartojome, kad esame dviese, o dviese visada lengviau.

Kaip suradote auklėtojas? Kokie svarbiausi kriterijai buvo keliami jų atrankai?

Atėjus laikui, kai jau dviese nebesusitvarkėme, pamažu pradėjome ieškoti auklėtojų. Nemeluosiu, susidūrėme su didele problema, jog Kaune labai trūksta auklėtojų. Turėjome daug kandidačių, bet arba mes iškeldavome per didelius reikalavimus, arba tikėjomės per daug, todėl paieška užsitęsė. Norėjome, kad auklėtoja ne tik prižiūrėtų vaikus, bet ir pravestų ugdomąsias veiklas, žaidimus ir kitokius užsiėmimus. Dažnai klausdavome, ar jaučiatės „savo rogėse”, ar auklėtojos darbas tikrai prie širdies. Mes pačios tai pajautėme, kad norime dirbti su vaikais, tokio pačio žmogaus ir ieškojome. Visų kandidačių prašydavome pravesti veiklą, pasibandyti, kad galėtume įvertinti ar tikrai galime patikėti joms vaikučius. Sakiau mamai, kad reikia tokio žmogaus, kuriuo galėčiau be galo pasitikėti, nes būtent jam yra paliktas pats svarbiausias turtas – vaikai.

Jūsų idėja įkurti darželį yra tikrai labai sveikintina, tačiau Lietuvoje (Kaune) turite nemažai konkurentų. Papaskokite apie savo išskirtinumą. Kodėl mamytės ieškančios pačio geriausio darželio savo vaikams turėtų pasirinkti būtent Boružėlių pievą?

Tiek mama, tiek aš esame pedagogės, todėl per daug metų darbo patirties, tiksliai žinome kaip norime dirbti ir kokį metodą diegti darželyje. Mums kartais keista, kai darželius įkūria rinkodarininkai, statybininkai ir kitokių profesijų atstovai. Negalime sakyti, kad esame geriausi. Atėjus apsižvalgyti po mūsų darželį, siūlome pasidairyti ir kitur, jog žmonės turėtų ką palyginti. Nenorime konkuruoti su kitais darželiais, vadiname juos tiesiog kolegomis.

Pradedant kurti kažką savo iškyla daug klausimų. Kokie iššūkiai jums buvo sunkiausi?

Viskas buvo nelengva… Tačiau sunkumai, kurie atrodė dideli, po kažkurio laiko atrodė visai nereikšmingi ir kartais iš jų net galima pasijuokti. Kai pasieki norimo rezultato viskas praeina ir jauti tik tą pasididžiavimą savimi, kad tiek daug padarei savo rankomis.

Tobulas darželis – tai..?

Aš manau, jog tobulų dalykų pasaulyje nebūna. Tobula – tai reiškia viskas idealu, nėra jokių trūkumų, pasiekta viršūnė. O mums  labai norisi bandyti kurti, ieškoti naujų idėjų, sprendimų ir, žinoma, neišvengti klaidų… Pasakykime kitaip – svajonių darželis, tai darželis, į kurį norisi ateiti ir nesinori išeiti. Jeigu jau mažyliui norisi verkti – tai tegul tai būna dėl to, kad nesinori išeiti namo. Tai vieta – kur laukiame kiekvieno vaiko, nes jis atsineša savo nuotaiką, savo aurą. Tai darželis – kur yra daug įdomių žaislų, žaidimų, kur laukia draugai, o auklėtojos yra tiesiog draugės ir gali kartu pažaisti. Arba kai būna liudna ir norisi pas mamą, kartu su aulėtoja gali jai paskambinti, sužinoti kaip jai sekasi ir išgirdus mamos balsą, viskas pasidaro ramu ir saugu aplink. Tai darželis – kur gera ne tik vaikams, bet ir auklėtojoms, o tėvai palikę savo vaikus gali užtikrintai ir ramiai jaustis visą dieną. Labai norisi, kad kiekviena diena darželyje prasidėtų su šypsena.

Papasakokite, kaip atrodo Jūsų darbo diena?

Patikslinsiu – darbo para (šypsosi). Kartais būna naktį prabundi ir pradedi galvoti, ką reikia padaryti, kaip geriau būtų išpręsti vieną ar kitą iškilusį klausimą.  O paprastai mūsų dienotvarkė atrodo štai taip:

7:30 jau atrakiname duris. Tradicinis puodelis kavos tarsi signalas – prasidėjo nauja darbo diena. Po aštuntos jau sulaukiame pirmųjų „boružiukų“. Iki 9:30, kol susirenka visi vaikučiai, jau spėjame nuveikti keletą darbų – pabaigti vakar pradėtą darbelį, paskaityti pasaką, pažaisti stalo žaidimus, iškepti sausainius iš „Play Doh“ plastelino, arba šiaip panardyti į kamuoliukais pripildytą baseiną (šypsosi).

9:45 vaikučius kviečiame pasisveikinti į „Ryto ratelį”, darome mankštelę ir sėdamės prie stalo su savo lauknešėliais gerti arbatėlės. Prie stalo būna labai smagu, kai gali paplepėti su draugais, aptarti vakaro naujienas, pasidalinti sausainiais (šypsosi)… Po arbatėlės kviečiame vaikus užsiimti kūrybine veikla, kur žaidimus pakeičia darbeliai, piešimas, lipdymas, klijavimas, tuo labiau, jog pati gamta diktuoja labai įdomią tematiką – „rudenėlis”.  Čia ir moliūgai, ir žirniai, ir lapai, ir bulviniai antspaudai, ir dar daug kitų šaunių dalykų.

11:00 mes skubame į lauką. Žaisti, žaisti, žaisti, kepti smėlio pyragus, puošti juos kaštonais ir kieme rastomis slyvomis, užimti vietą į boružėlę panašiame namelyje, spardyti kamuolį, tiesiog bėgti, nes vietos mūsų kieme tikrai nemažai (šypsosi). O yra ir norinčių su vaikiška žoliapjove „nupjauti“ žolę, nugrėbti lapus (šypsosi).

12.00 grįžtame, plauname rankutes ir sėdame prie pietų stalo. Čia tenka paplušėti ir auklėjoms, ir auklytėms, labai norisi, kad vaikai pavalgytų sočiai. Prašome tėvelių, kad „patingėtų“ namuose ir leistų savo vaikams patiems mokytis valgyti, laikyti šaukštą, šakutę, valgant ramiai pasėdėti. Mūsų darželyje yra „nemiegalių” grupė, tai po pietų skirstomės – vieni klausytis pasakos arba lopšinės ir miegoti, o vyresnieji vaikai skuba į antrą aukštą, kur laukia niekada nepabostanti žaidimų aikštelė. Iki 15:30 dar spėjame padaryti darbelį, susipažinti su skaičiukais, raidelėmis, daug spalviname ir piešiame.

16:00 mūsų jau laukia vakarienė, po jos, jei lauke nelyja, skubame atgal į lauką. Na, o nuo 17val. laukiame tėvelių, šiltai apsikabiname ir atsiveikiname iki rytojaus.

Taip pat mūsų darželyje vyksta muzikos pamokėlės. Kiekvieną penktadienį mus aplanko muzikos mokytoja, tad visą valandą vaikai kartu su ja šurmuliuoja muzikos, dainelių, muzikinių žaidimų pasaulyje, būna tikrai labai smagu. Kartą į savaitę su vaikais bendraujame rusų ir anglų kalbomis.

Kaip jums sekasi atrasti aukso viduriuką ir rasti laiko ne tik darbui, bet ir šeimai, artimiesiems? Ar niekas dėl to nelieka nuskriaustas?

Dažnai kartojame sau, kad tai mūsų pradžia, viskas su laiku stos į savo vietas. Šeima viską supranta, labai daug padeda, dar negirdėjome jokių priekaištų. Džiaugiamės, jog turime tokį palaikymą, kartais atrodo, kad manimi ir mama jie pasitiki labiau, nei mes pačios pasitikime savimi (šypsosi). Bekuriant darželį labai daug padėjo ne tik šeima, bet ir draugai. Viena draugė padėjo rašyti verslo planą, iš tikro nepadėjo, o pati viską parašė (šypsosi), kita – padėjo reklamos klausimais, draugas padėjo remontuoti patalpas… Vieni daugiau, kiti mažiau, bet vistiek artimųjų pagalba yra neįkainojama. Manau, nebūtume tiek daug padarusios tik dviese. Taip pat labai svarbu ir emocinis palaikymas. Kai atrodo, kad labai pavargai ir nebeturi jėgų, padrąsinamas žodis visada nuramina ir įkvepia.

Na ir pabaigai, ko norėtumėte palinkėti kitoms veiklioms, galvojančioms apie nuosavą verslą mamoms?

Per daug negalvoti, o imti ir daryti (šypsosi). Kartais, bėgant laikui, pradeda „pulti“ abejonės ir nepasitikėjimas savimi, todėl pagavus įkvėpimą, esant dideliam norui, reikia kuo greičiau visą tai išnaudoti. Sėkmės!

Daugiau informacijos: http://boruzeliupieva.lt

Sekite Facebook: https://www.facebook.com/boruzeliupieva/

Nuotraukų autorius: https://www.facebook.com/kazakeviciusphoto/