Šiandien papasakosime kiek kitokią verslios mamos istoriją. Justė – mama, auginanti du berniukus, kurie gimė Ispanijoje. Nors šiuo metu šeima laikinai gyvena Lenkijoje, tačiau Ispanija – nuolatinė gyvenimo vieta. Justės vyras ispanas, lakūnas, tad keliauti šiai šeimai tikrai ne naujiena. Savo kurybinę veiklą Justė pradėjo besilaukiant savo pirmojo sūnaus. Užtruko 5 metus kol savo idėją pradėjo pilnai įgyvendinti. Tad šiandien nusikelsime į Ispaniją, susipažinsime su ispanų kultūra, vaikų auginimo ypatumais ten ir Lenkijoje bei susipažinsime su Justės kuriamu prekiniu ženklu PICHYO by JJ.

Pradėkime viską nuo pradžių… Kas paskatino jus pakelti sparnus ir išvykti gyventi į Ispaniją?

Pakelti sparnus ir išvykti gyventi į Ispaniją lėmė meilė. Prieš 10 metų, Lietuvoje, susipažinau su savo dabartiniu vyru ir po kiek laiko teko kraustytis į Ispaniją, jog būtume kartu. Po kelių metų susituokėme ir dar po poros metų susilaukėme pirmojo sūnaus, po kitų poros metų – ir antrojo.

Ar ėmėtės kažkokios veiklos  apsigyvenus tenais? 

Apsigyvenusi Ispanijoje, pirmiausia, mokiausi ispanų kalbos. Dirbau keliuose darbuose (nekilnojamo turto verslo srityje, advokatų kontoroje tam tikrų legalių instucinių dokumentų tvarkymu). Darbai, kuriuose dirbau, buvo įdomūs, dinamiški, daug ko išmokau, bet visada galvojau, kad tai nėra mano gyvenimo darbas. Tačiau, laukiantis pirmojo sūnaus, prieš penkerius metus, atradau siuvimą – veiklą – dėl kurios negaliu sustoti iki šiol.

Kaip kilo idėja pradėti kurti ir siūti įvairius daiktelius ir aksesuarus vaikams bei mamoms? Kas įkvėpė viso to imtis?

Besilaukdama pirmojo sūnaus, 2011 m., pradėjau siūti savo mažyliui įvairius daiktelius. Kadangi dievinu siuvimą, vieną dieną pradėjau svajoti, kad galbūt norėčiau savo pomėgį paversti į kažką daugiau. Tuomet tai buvo tik idėja, bet 2016 metais galiausiai ryžausi žengti mažiuką žingsniuką link to. Dabar dar tik pati pradžia. Šiuo metu darbuojuosi savo naujoje internetinėje parduotuvėlėje pichyo.com ir esu laiminga, dėka savo vaikų, atradusi tokią veiklą, hobį, kuris yra dar vienas mano gyvenimo džiaugsmas, kuriam paskutiniu metu atiduodu beveik visą savo laisvalaikį.

Pradedant daryti kažką savo iškyla daug klausimų. Kokie iššūkiai jums buvo sunkiausi?

Na, turbūt sunkiausia buvo ryžtis tam. Vienintelė kilusi abejonė buvo ta, ar kam nors patiks ir bus įdomūs mano darbai. Kadangi, mano pobūdžio užsiėmimas nereikalavo kažkokių didelių ekonominių investicijų, pabandymui, pirmiausia, atidariau savo parduotuvėlę Etsy portale. Tiesiog sukėliau kelias kuprinytes, kurias turėjau tuo metu ir tiek. Kai pardaviau savo pirmąją kuprinytę ir vėliau gavau žinutę, kad kuprinytė yra nuostabi (ačiū mano pirmąjai pirkėjai iš Kalifornijos!), labai labai džiaugiausi ir tai buvo didžiausia motyvacija tęsti ką pradėjau.

Iš kur semiatės idėjų? Kaip vyksta visa kūryba?

Idėjas dažniausiai semiuosi iš savo pačios ir vaikų reikmių. Taip idėjos gimsta pačios. Tuomet galvoju, kuriu mintyse norimo daikto modelį, ieškau gražių medžiagų, darau pati iškarpas ir tą daiktą realizuoju. Dažnai, pirmas pasiūtas daiktas būna mano pabandymui, testavimui ir kaip pavyzdys, tuomet taip matau ką reikėtų pakeisti, patobulinti. Taip pat, įdomių idėjų randu Instagrame bei Pintereste. Yra tiek daug dalykų, kuriuos noriu pasiūti, bet pritrūkstu laiko.

Papasakokite, kokia esate mama? Kaip suderinate vaikų auginimą ir kūrybą? Kaip vyksta visas darbas?

Kadangi visas darbas vyksta namuose, ir dabar yra tik pati pradžia, pavyksta viską suderinti. Dažniausiai darbuojuosi rytais, tada, kai vaikai darželiuose ir kartais vėlai vakare, kai mažyliai miega. Stengiuosi išnaudoti kuo produktyviau kiekvieną laisvą minutę. Nors visada pritrūkstu laiko. Kai vaikai būna namuose, reikalauja 100% dėmesio tik jiems, tad labai sunku darbuotis, kai jie namuose. Man labai svarbu, kol mano vaikai maži, kuo daugiau laiko praleisti su jais, nes tai tas metas, kai jiems manęs labiausiai reikia. Jie yra mano pirmenybė.

Na, o darbas vyksta taip: kai pasiūnu daiktą, jį fotografuoju, nuotraukas įkeliu į savo internetines parduotuves (pichyo.com ir etsy.com/shop/pichyoshop). Kai daiktą nuperka, jį gražiai supakuoju ir išsiunčiu pirkėjui. Dažnai gaunu asmenines žinutes su asmeniniais užsakymais. Kai kurios mamos išsirenka medžiagas, dydį. Iš tokių užsakymų taip pat gimsta naujos idėjos ir nauji produktai. Taip matau, kokie produktai patinka labiausiai.

Na, o dabar sugrįžkime prie gyvenimo Ispanijoje ir pakalbėkime apie tai. Kokia Ispanijoje situacija su lopšeliais – darželiais? Vyrauja privatūs ar valstybiniai? Ar visi vaikai garantuotai gauna vietą? Nuo kokio amžiaus yra įprasta vaikus leisti į ugdymo įstaigą? 

Ispanijoje motinystės atostogos labai trumpos – 16-20 savaičių, kurios apmokamos pilna alga. Tokiu atveju, kas turi galimybę, pirmuosius savo mažylio metus palieka močiutėms, samdosi auklę arba veda į lopšelį – valstybinį arba privatų. Valstybinį lopšelį gauti sunkiau, privačių yra daug, tad visi gauna vietą. Dauguma kūdikių pradeda eiti į lopšelius nuo 4 mėnesių. Kai kuriose darbovietėse yra įrengti darželiai, tad tokiu atveju, mažylis gauna vietą tėčio arba mamos darbovietės darželyje.

Visoms ispanėms mamoms būna labai sunku palikti savo 4 mėnesių mažylį darželyje. Kas turi galimybę palikti močiutėms bent pirmus metus, būna šiek tiek ramesnės. Bet taip pat, kiekvienos dienos išsiskyrimas 8 valandom su savo kūdikiu, yra sunkus. Žinau, kai kurios mamos, darbuose, su pieno traukikliu traukiasi pieną, kad galėtų pratęsti kiek ilgiau maitinimą motinos pienu. Išvada tokia, jog Ispanijoje suderinti šeimyninį gyvenimą su darbu yra sudėtinga.

Kokius pagrindinius vaikų auklėjimo skirtumus pastebite tarp lietuvių ir ispanų?

Kalbėti apie lietuvių vaikų auklėjimo ypatumus man yra sunkoka, nes į Lietuvą grįžtame retai, mano vaikai gimė ir augo Ispanijoje, o šiuo metu auga Lenkijoje. O kai augau aš pati Lietuvoje, nuo to laiko iki šių dienų – manau, auklėjimo ypatumai pasikeitė. Tačiau galėčiau palyginti vaikų auklėjimo skirtumus tarp ispanų ir lenkų.

Kai atvykimome gyventi į Lenkiją, jau nuo pat pradžių mus labai stebino, kad, ne visi, bet dauguma, lenkai vaikai yra ramūs ir tylūs, viešose vietose klauso tėvų, tarkim, kavinėje, tvarkingai sėdi prie stalo kartu su suaugusiais. Tai pastebi ir kiti mūsų pažįstami ispanai, gyvenantys Lenkijoje. Ispanijoje vaikai yra žymiai trukšmingesni, judresni, pvz. viešose vietose, ir jiems nedraudžiama to daryti (iki tam tikrų ribų, žinoma). Čia, Lenkijoje, dažnai pastebiu, kad jeigu vaikas truputį garsiau kalba, ar dainuoja ir pan., jį moko, kad būtų tylesnis, kad nelakstytų. Tai yra mano ir mano vyro asmeniniai pastebėjimai.

Mes susidūrėme su šiuo kultūrų skirtumu ir mums buvo nelengva. Mūsų abu vaikai yra labai judrūs ir triukšmingi, tad išeiti Lenkijoje į viešas vietas mums kartais yra sunku, nes iš kart pajuntame svetimų žmonių žvilgsnius. Buvo keletą kartų, kad priėjusios kitos mamos skundėsi, jog mūsų berniukai vaiko balandžius, ir mums sakė, kad jie negali jų vaikyti, arba, kad labai triukšmauja. Žaidimų kambariuose, žaidimų aikštelėse, dažnai pastebiu kitus tėvelius ir kitas mamytes labai tarpininkaujančius su vaikais, mažuose žaidimų kambariuose, aikštelėse nuolatos einančius paskui savo vaikus, nepaliekantys jų vienų vaikų žaidimo vietoje.

Tuo tarpu Ispanijoje, mamos ir tėčiai, dažniausiai vaikams leidžia žaisti vieniems, jeigu iškyla koks konfliktas, palieka problemas išspręsti patiems vaikams, nebent atsiranda koks pavojus ir tokiu atveju, reikia patarpininkauti tėvams. Apibendrintant, manau, kad Ispanijoje, vyrauja laisvesnis auklėjimo požiūris. Tam tikro amžiaus vaikai nori bėgioti, neklausyti, triukšmauti… Jie turi išmokti savarankiškumo – visa tai vaiko raidos vystymosi etapai. Galbūt įtakos turi ir temperamentas. Žinoma, reikia mokyti gerų elgesio manierų, mandagumo, bet viskas pamažu ir savu laiku.

Kokias vertybes puoselėja ispanų šeimos?

Šeima ispanams yra pats svarbiausias dalykas. Viena iš svarbiausių vertybių, kurią puoselėja ispanų šeimos – bendravimas – pokalbiai valgio metu visiems susėdus prie stalo, bendra veikla laisvalaikio metu. Per didžiąsias metų šventes svarbiausia visiems šeimos nariams susiburti prie bendro pietų ar vakarienės stalo.

Kaip apibūdintumėte mamas ispanes?

Mamas ispanes apibudinčiau kaip nuolatos skubančias, susirūpinusias savo šeimos gerove, besirūpinančias visais namų reikalais, vaikais, pietumis ir vakariene. Bet taip pat visada besijuokiančias, nors ir labai pavargusios, bet geros nuotaikos, visada randančios laiko sau, bent trumpam išeiti ir atitrūkti nuo mamos ir žmonos pareigų.

Ar mamos ispanės leidžiasi į draugystes, bendrauja tarpusavyje, daro kažkokius susitikimus ir pan.?

Manau, vienas iš svarbiausių dalykų mamoms ispanėms yra bendravimas su kitomis mamomis. Susitikimai prie rytinio kavos puodelio, savaitgaliniai susitikimai parke arba baseine, jūros (jeigu vasara), susitikti kartu papietauti ar vakarieniauti, kai tuo tarpu vaikai, gali žaisti vieni su kitais.

Ar ispanės maitina krūtimi? Ar baidosi to?

Maitinimas krūtimi, turbūt, kaip ir visur, yra labai asmeninis dalykas. Ispanijoje yra labai propaguojamas maitinimas krūtimi. Tai daryti rekomenduojama trumpiausiai iki 6 mėnesių, o ilgiausiai iki 2 metų.

Kokį maistą renka savo mažiausiems? Atkreipia dėmesį į tai ką vaikai deda į burną ar ne? Vertina sveiką mitybą?

Ispanijoje yra propoguojama sveika mityba. Ypač akcentuojama, į kiekvienos dienos valgių racioną itraukti kuo daugiau daržovių ir vaisių, žuvies. Skatina vengti daug cukraus turinčių bei perdirbtų produktų, pusfabrikačių. Mokyklose ir darželiuose meniu yra sudaromas remiantis šiais principais. Vaikai kuo anksčiausiai yra pratinami valgyti daržoves, salotas, vaisius. Darželiuose pačius vaikus mokina, jiems kalbama apie tai, kad labai svarbu valgyti vaisius ir daržoves, pasakoja apie jų naudą.

Kaip dažniausiai ispanai mėgsta leisti laisvalaikį kartu su šeima?

Laisvalaikis su šeima dažniausiai leidžiamas kur nors už namų ribų. Priklauso nuo metų laiko. Vasarą – kur nors prie vandens, kad būtų vėsiau – prie jūros, upės ar baseine, ar į kitą šalį. Žiemos metu – važiuoja į parkus, kalnus.

Kokia situacija ir visuomenės požiūris Ispanijoje dėl atpratinimo nuo sauskelnių, čiulptuko?

Visuomenės požiūris dėl atpratinimo nuo sauskelnių ir čiulptuko, manau, yra labai laisvas, kada tai daryti. Kiek teko matyti, mamos neskuba atpratinti nei nuo sauskelnių, nei nuo čiulptuko. Niekas dėl to nesmerkia ir neaiškina, kada tai būtinai reikia daryti. Atpratina tada, kai vaikas būna tam pasiruošęs, subręndęs. Dažniausiai, kai vaikui sueina 2,5 – 3 metukai.

Papasakokite apie Ispanijos gydymo įstaigas, kaip viskas vyksta ten, jei vaikutis suserga?

Ispanijoje medicininė sistema yra labai gera. Yra privačios gydymo įstaigos ir valstybinės. Mes einame į privačias įstaigas. Toks yra mūsų draudimas. Reiktų paminėti, kad Ispanijoje, tam tikrų valstybės organizmų darbuotojai vietoj socialinio draudimo, gauna privatų draudimą, mokesčiai nuo algos nuskaitomi vienodai. Į šį draudimą gali būti įtraukti žmona (jeigu nedirba) ir vaikai. Tad tokiu privačiu draudimu naudojamės ir mes.

Kai gimsta vaikutis, pirmuosius kūdikio gyvenimo mėnesius, pas pediatrą patariama lankytis kas mėnesį. Per tuos vizitus, kūdikis yra sveriamas, matuojamas, įvertinami vaikučio raidos vystymosi ypatumai, labai išsamiai informuoja apie kiekvieno naujo maisto produkto įvedinėjimą, kada, kokia daržovė, vaisius, gliutenas ir t.t. ir kaip tai daryti, leidžiami skiepai. Kai mažylis suserga, vėlgi, kreipiamasi į pediatrą, reikalui esant, receptuojami reikalingi vaistai, arba siunčia tam tikriems tyrimams, jeigu būtina.

O kokia nėščiųjų priežiūra? Skatinama gimdyti natūraliai ar „ant bangos” Cezario pjūvis? Kaip buvo jūsų atveju?

Nėščiųjų priežiūra yra gera ir privačiose medicininėse įstaigose, ir valstybinėse. Mano atveju, privačioje klinikoje, nėštumo metu, ginekologas paskirdavo vizitą kas tris savaites. Kiekvieno vizito metu darydavo ultragarsinį tyrimą, pasverdavo, pamatuodavo kraujo spaudimą. Nėštumo pradžioje, pamenu, priminė ko patartina nevalgyti, labai gerai nuplauti daržoves ir vaisius, vengti kontakto su žemėmis, gyvūnais dėl toksoplazmozės ir salmoneliozės rizikos, patarė krūtinę ir pilvą kiekvieną dieną tepti kremu, kad išvengti strijų. Nes tikrai, pamenu, pačioje nėštumo pradžioje, apie tai net nesusimąsčiau. Taip pat informuodavo ir  nukreipdavo  tolimesniems nėštumo metu atliekamiems tyrimams.

Abu vaikus pagimdžiau natūraliai, tik su nuskausminimu, be skatinamųjų ir labai greiti. Viskas buvo labai gerai, priežiūra ligoninėje – aukščiausio lygio.

Nemanau, kad Cezario pjūvis yra propaguojamas. Jis atliekamas tik tuo atveju, jeigu yra tam reikalas. Pamenu, kai savo ginekologui pasakiui, jog bijau Cezario pjūvio, man jis atsakė, kad niekas nenori papildomai dirbti, jeigu nėra tam jokio reikalo.

Ar būdama ten nepasigendate Lietuvoje likusių draugų, artimųjų? Ar buvo lengva adaptuotis, prisitaikyti, susikurti gerbūvį?

Į Lietuvą grįžtu retai. Gyvenant Ispanijoje, sunkiausias dalykas – būti toli nuo artimųjų. Susitinkame tik vieną ar du kartus metuose. Taip pat labai pasiilgstu savo gimtųjų namų. Na, bet Ispanija, man dabar, taip pat namai. Ten adaptavausi ir jaučiuosi labai gerai. Dabar, laikinai gyvenant Lenkijoje, labai pasiilgstu Ispanijos, jos klimato ir ispaniško maisto.

Ko labiausiai pasigedote gyvendama Ispanijoje?

Kaip jau minėjau, gyvenant Ispanijoje, labiausiai trūksta artimųjų ir labai labai pasigendu – mamos cepelinų (šypsosi).

Kadangi esate ištekėjusi už ispano, būtų labai įdomu išgirsti apie auklėjimo ypatumus… Tarkime apie kalbos mokymą, kokiomis kalbomis susikalba vaikučiai, ar kada nors susikerta jūsų ir vyro požiūris į auklėjimą, kaip šeimoje esate pasiskirstę pareigas namuose?

Mano ir mano vyro požiūris į vaikų auklėjimą, dažniausiai sutampa. Jeigu būna taip, kad kartais nesutampa, tuomet abu kalbamės ir ieškome kompromiso. Kadangi mano vyras daug dirba, kartais keliauja, aš praleidžiu su vaikais daugiausiai laiko. Dažnai tenka suktis vienai, kai vaikai suserga bei kitose situacijose.

Mūsų šeimoje pagrindinė kalba yra ispanų. Su vyru kalbamės ispaniškai, vyras su vaikais kalba ispaniškai, o aš su vaikais kalbuosi  ir lietuviškai, ir ispaniškai. Vaikai supranta lietuviškai, pasako kartais ir kokį vieną kitą žodį, tačiau pagrindinė kalba – ispanų. Tad tokia situacija – aš kalbu lietuviškai, o man atsako ispaniškai (šypsosi).

Kai atvykome gyventi į Lenkiją, mažąjam buvo ką tik suėję vieneri metukai. Pradėjo eiti į lenkišką darželį, tad jis darželyje supranta ir kalba lenkiškai, namie – ispaniškai ir lietuviškai. Kitais metais pradės eiti į kitą darželį, kuriame kalbama angliškai. Vyresnysis sūnus eina į darželį, kurioje vienintelė kalba yra anglų, tad ten jis kalba vien tik angliškai, vieną kartą per savaitę eina į ispanų kalbos pamokas.

O kaip jūsų šeima leidžia laisvalaikį? Ką labiausiai mėgstate veikti visi kartu?

Mums patinka išvykos, kelionės į kitus miestus ar šalis, kokie nors įdomūs parkai, zoologijos sodai, ir aišku – jūra. Kai gyvenome Ispanijoje, mūsų laisvalaikis dažniausiai būdavo už namų ribų. Kadangi, gyvenome prie Viduržemio jūros, tai ten dažniausiai ir praleisdavome mūsų laisvą laiką… Taip pat išvažiuodavome aplankyti kitus Ispanijos miestus, per ilgesnes atostogas – į kokią kitą šalį. Šiuo metu gyvenant Lenkijoje, žiemą, dažniausiai būname namuose, nes kai taip šalta, nesinori kišti nosies iš namų. O kai pagerėja oras, prasidedant pavasariui, kažkur važiuojame. Įdomu pažinti Lenkiją, yra labai daug gražių vietų, gražių miestų, per ilgesnes atostogas, vykstame kur nors už Lenkijos ribų. Nors prisipažinsiu, abiems su vyru, keliauti su dviem judriais berniukais, nėra lengva (šypsosi).

Na ir pabaigai, įprasta, jog kažką palinkėtumėte mūsų skaitytojoms – esamoms ir būsimoms mamoms!

Būsimoms ir esamoms mamytėms norėčiau palinkėti gražios motinystės, daug kantrybės ir ištvermės (šypsosi).

Daugiau informacijos: http://pichyo.com

Sekti Facebooke galite čia: https://www.facebook.com/pichyobyjj/

Puslapiai: 1 2